Knyga – ne vien tik susegti lapai

Magdalena Protaitė

Ką šiuo metu skaitai? Mėgstu, kai kas nors manęs to paklausia. Apie knygas galiu daug kalbėti, dalintis skaitymo metu patirtais įspūdžiais, galų gale – protingai pasiginčyti dėl dalykų, kurie man ne itin patiko. Deja, skaitymą dauguma laiko ne itin reikšminga gyvenimo dalimi, o kai kurių žmonių gyvenime tokio reiškinio apskritai nėra. Nieko smerktino apie tai negaliu sakyti, visi turime nemėgstamų užsiėmimų. Tik keli klausimai man kelia nerimą...

neskaityčiau, kokias gailiuosi skaičiusi ir kokių geriau apskritai nebūtų.

Jau nuo mažų dienų...

Ko gero daugelis dar pamena vaikystėje tėvų ar senelių skaitytas pasakas. O koks džiaugsmas apima jau išmokus skaityti, kai, regis, tau paklūsta kiekviena raidė, o jų junginiai virsta į žodžius, sakinius, tekstą... Juokais aplinkiniams sakau, kad pirmąją knygą įveikiau būdama dar dvejų – varčiau varčiau, kol suplėšiau į smulkiausius skutelius J.

O didžiumą vaikystės knygų iki šiol baisu atversti, kokios jos apdraskytos ir pripieštos.

Tiesa, nemalonu jas vartyti ne vien dėl mano „meninio įsikišimo“. Neseniai teko skaitinėti vieną mėgstamiausių vaikystės pasakų knygų – joje buvo tiek klaidų, kiek pradinukas galėtų „privelti“ rašydamas nacionalinį diktantą. Nejučiomis rankoje atsidūrė pieštukas, ėmęsis braukyti įvairiausius rašybos ir logikos nesusipratimus tokiose pasakose kaip „Bjaurusis ančiukas“ ar „Coliukė“. Pavyzdžiui, sakiniai: „Bet tu – plepas, su tavim nemalonu turėti reikalo.“ arba „Nesiožiuok, tuoj tau suleisiu savo baltus dančius!“

Aišku, kai tau ketveri ar penkeri – tokių dalykų nesureikšmini, bet kai esi vyresnis – pasidaro, švelniai tariant, keista.

Ne vien klaidos yra didelė problema vaikų literatūroje. Ją, kaip ir skirtą suaugusiems, užkariauja kažin kokia popsinė kultūra. Teko skaityti rekomenduojamų knygų sąrašus pradinukams: ko gero didžiausias jų privalumas tas, kad juose yra nemažai lietuviškos literatūros, o trūkumas – kažin kokios visai negirdėtos knygos, kurių išliekamąja verte dar galima suabejoti. Na, daugelį vaikas gali skaityti savo malonumui, bet kodėl tokios knygos turi užimti vos ne „privalomų“ vietą sąrašuose? Tikrai nesuprasiu, ką pvz. kokia „Ragana Lilė“ gali prasmingo suteikti su pasauliu susipažįstančiam vaikui?

Paauglystė – tinkamiausias laikas sugadinti skonį

Atrodo, kad didžioji dalis popsinės literatūros yra orientuota į paauglius. Knygų pramonė viską sugeba išnaudoti savo naudai: leidžia tai, kas pigu ir populiaru, tikėdamiesi didžiulių reitingų ir perkamumo. Populiariausios knygos yra tos, kuriose paminamos amžinosios vertybės. Labiausiai perkamos tos, kurių siužetas kuo žiauresnis ir gniaužiantis kvapą, arba kupinas keiksmažodžių, kitas variantas – banalios meilės istorijos, kuriose jau dvylikametės yra pasimetusios tarp trijų vaikinų, ir, o vargeli, nežino kurį pasirinkti...

Išties labai gailiuosi, kad mano ankstyvoji paauglystė, šešta ar septinta klasė, prabėgo skaitant šlamštą. Perskaičiau nesuvokiamą galybę knygų ir knygiūkščių apie pirmuosius bučinius, pabėgusius vaikinus, ankstyvus nėštumus ir gimdymus, parašytų tokiu primityviu stiliumi, kad dabar skaitant, matyt, darytųsi koktu.

Šiuolaikinė jaunimo literatūra iš tikrųjų yra atsidūrusi aklavietėje. Žinoma, puiku, jei paauglys sąmoningai renkasi klasiką. Nuostabu, jei skaito „Rugiuose prie bedugnės“ ir supranta, kad kitos, panašias temas paliečiančios knygos, tėra nevykusi jos kopija...

Yra ir keletas rašytojų (jei juos taip galima vadinti), kurių rašliavoms antipatija išlikusi iki šiol. Melvin Burgess – šiuolaikinis britų rašytojas, kurio knygos itin populiarios Lietuvoje, bibliotekose tuoj pat išgraibstomos. Ko gero daugeliui girdėtas jo kūrinys „Heroinas“, pasakojantis apie amžinai „apsinešusių“ paauglių gyvenimą. Keturiolikmetės, miegančios su kuo papuola, valkataujantys ir vagiantys paaugliai, ir, aišku, ankstyvi nėštumai, kai nė nežinai, kieno vaiką teks gimdyti. Tikiu, kad gyvenimas kartais būna bjaurus, ypač jei turi problemų su narkotikais, tačiau autorius visa pateikia lyg... normą, tarytum – taip ir turi būti. Tokios knygos reikalauja laimingesnės ir aiškesnės pabaigos, bent jau gudriai paslėptos pagrindinės minties, kad narkotikų vartojimas gali sugadinti gyvenimą, tačiau „Heroine“ nėra nieko panašaus. Burgess‘as yra išleidęs ir daugiau rašliavų skambiais pavadinimais: pvz. „Ledi. Kalės gyvenimas“. Tai knyga, apie laisvo gyvenimo būdo merginą, kurią kažkoks valkata paverčia į... šunį, na, tiksliau, į kalę tikrąja to žodžio prasme. Toliau mano nemėgstamiausiųjų sąraše puikuojasi ne toks populiarus anglas Kevin Brooks. Štai, jo knygoje „Martynas Pigas“ sūnus nužudo savo tėvą ir lavoną kelias savaites slepia namie, o kūrinyje „Kendė“ – paauglių prostitučių kasdienybės ypatumai.

Geriau jau visai neskaityti, negu savo paauglystę praleisti skaitant tokias nesąmones.

Aišku, reiktų pakalbėti ir apie fenomenalų atvejį – „Saulėlydį“. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai bus tokie populiarūs? Paprastai namų šeimininkei jie sukrovė turtus, o trečdalis pasaulio mergaičių, matyt, verkė, kai Edvardas bučiavo Belą. Tiesa, šis vampyrizmo „šedevras“ keliskart pranašesnis už aukščiau minėtą kūrybą – yra ir įdomus rašymo stilius, ir sinonimų gausa, ir gan vaizdingai aprašyta aplinka. Kad ir kaip ten bebūtų, tai viena banaliausių istorijų paauglių literatūroje. Tikiu, kad „Saulėlydis“ nepateks į privalomų knygų mokykloje sąrašus.

Svajonių romanai

Tiesiog negaliu nepasidalinti savo nuomone apie šį „knygų serija“ vadinamą reiškinį. Dauguma nesiginčytų, kad šie a‘la romanai neturi jokios išliekamosios vertės, gilios prasmės ar kitų gerai knygai būdingų bruožų. Tai tik nedidukės knygelės, skirtos „laikui prastumti“. Tačiau vis vien negaliu suprasti, kaip šiuolaikinės moterys, kurios iš tiesų yra stiprios, emancipuotos, gebančios savimi pasirūpinti, gali skaityti tą banalų šlamštą?

Ir vėl galima kalbėti apie tai, kad knygų industrija visas moterų silpnybes išnaudojo savo naudai. Priežastys, kodėl moterys perka ir skaito tokias knygas – akivaizdžios. Vyrų yra mažiau nei moterų, daugybė jų lieka vienišos su savo tikslais, svajonėmis. Ir štai – atsiranda knygos: apie meilę, kurią taip norisi patirti realybėje. Nesmerkiu skaitančiųjų tokią literatūrą, manau, kad jų pasirinkimas yra gyvenimo būdo pasekmė. Tiesa, bene visi literatūros klasikai rašė apie meilę ir tai yra puiku. Tik, matyt, meilė visiems skirtingai suvokiama – Gėtei ir Hugo tai buvo dvasinis išgyvenimas, o „Svajonių romanams“, deja, tik pretekstas su kuo nors permiegoti.

Skaitau, nes skaito visi

Ko gero labiausiai mane erzinantis reiškinys, susijęs su skaitymu – prisitaikymas prie masių. Nėra ko neigti, esama daug žmonių, kurie skaitinius renkasi ne pagal savo skonį (matyt, neturi jo susiformavę), o pagal kitus kriterijus: knygos žinomumą, skandalingumą, populiarumą ir taip toliau. Būti neperskaičius kai kurių kūrinių yra mažų mažiausiai... nemadinga. Iš principo neskaityčiau tokių knygų kaip „Da Vinčio kodas“. Turiu netgi devizą: „Jei dabar skaitomiausia knyga bus aktuali po dvidešimties ar daugiau metų, aš ją perskaitysiu.“ Ne kiekvienai rašliavai lemta tapti klasika.

Nusipirkti knygą ir netgi jos neperskaičius pasidėti matomiausioje namų vietoje – didžiausia tuštybė, kokią tik galima sugalvoti. Tai tas pats, kaip darytis vakarinį makiažą prieš einant išnešti šiukšles. J