Laiškas, kviečiantis atkreipti dėmesį į emigracijos problemą

( ištr. Iš devintokės Dalios rašinio konkurse „Padovanok Lietuvai viziją“)

Esu devintokė, neturiu jokių permainų vizijos, nors žinau, ką pati turiu daryti – mokytis, bręsti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sąžiningai ir padoriai. O ką turi daryti valstybės vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybė sočiai maitina?

Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Apie tai reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva.

Galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja.

Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės, pirmai progai pasitaikius, sprunka iš Lietuvos ir nenori net pagalvoti apie grįžimą? Kiekvieno Londono lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi Tėvynėje? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, ar aukščiausi pareigūnai to nemato? Gyvendami visavertį gyvenimą, jie pamiršta, jog yra tūkstančiai vargstančių.

Dažnai norisi visam pasauliui išrėkti, jog nė vienas nežinote, ką reiškia neturėti šalia tėvų, nes jiems bandymai prasimušti gyvenime baigėsi nuliu, teko griebtis kraštutinumo - pailginti ir taip ilgus išvykusiųjų sąrašus.

Dabar ir mano tėvai gali pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys... Kartais imi ir neišlaikai šios sumaišties, manai galėsiąs baigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie supranti, jog kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko.

Sunku, atsidūrus svetimoje šalyje, kaip mano mamai