Kiekviename mokinyje slypi begalinis potencialas

Užkabinti vaiko emocinį „siūlelį“, pagauti jo aurą. Taip, tai svarbiausia, norint atskleisti talentą ir pasiekti aukštų rezultatų. Darbas ir metodika – tik vėliau. Vaiko susižavėjimas, susidomėjimas muzika suteikia didžiausią impulsą jam toliau tobulėti. Kiekviename mūsų slypi didžiulis potencialas. Laiku jį apčiuopti, įžiebti motyvaciją ir ją puoselėti reikalingas  mokytojas.

Kaip tai padaryti savo patirtimi dalinasi Edita Matulionienė -  Kauno I – osios muzikos mokyklos fortepijono  mokytoja, vienintelė Prancūzijoje gavusi apdovanojimą, kuris  suteikia jai garbės profesoriaus vardą. Būdama jungtinės ugdymo ir meno tarybos nare, Lietuvos vardo garsintoja  pasaulyje  apie vaikų muzikinį lavinimą leidžia metodinę literatūrą, respublikinėse meno konferencijose skaito pranešimus. Jos mokiniai puikiai pasirodo tarptautiniuose fortepijono muzikos konkursuose.

- Turite didelę muzikos mokytojos patirtį, mokykloje dirbate 24 metus. Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi fortepijono pedagogės darbas?

- Labai didelę. Gyvenu, kad dirbčiau ir dirbu, kad gyvenčiau. Darbas man yra gyvenimo prasmė, esmė ir didžiausia vertybė. Jis man yra kaip atskiras dalykas, tai yra gyvenimo būdas ir atėmus jį, būtų labai sunku rasti kažką analogiško. Tai paprasta, bet tiesa. Nesuprantu žmonių, kurie dejuoja, kad reikia eiti į darbą.

Nėra taip, kad baigus pamokas muzikos mokykloje, aš uždarau duris ir pamirštu darbą. Vedžioju lauke šuniuką ir mintyse jau dėlioju rytdienos kūrinių interpretacijas. Grįžusi namo, atsisėdusi prie kompiuterio patikrinu idėjas, paklausau įrašų, skaitau metodinę literatūrą – visa tai susiję. Viskas galvoje vyksta nuolat ir niekuomet nuo darbo „neatsijungi“. Gal ir įmanoma kitos srities mokytojui visiškai užsimiršti, bet tik ne fortepijono dalyko pedagogui.

-Išugdėte apie 30 tarptautinių konkursų laureatų, iš kurių du, pastaruoju metu pelno

daugiausia apdovanojimų tokiuose konkursuose kaip: W. A. Mocarto pianistų Romoje, Capdepera pianistų Maljorkoje. Kaip Jums pavyksta atskleisti savo ugdytinių talentus?

- Daug kas iš tikrųjų manęs to klausia, bet labai glaustai atsakyti tikriausiai neįmanoma Manau, kad tai lemia pirminis impulsas, taip abstrakčiai pasakius, tai pedagogo meilė vaikams. Kiekviename vaike matyti asmenybė ir tu turi tą vaiką per kelias sekundes ,,nuskenuoti“ ir daugmaž suprasti, „ užgriebti“  jo visą aurą, emocinį lauką, tą priimtinumo diapazoną – visa tai lemia tolimesnį pedagogo ir mokinio bendravimą. Fortepijono specialybė tuo atžvilgiu yra labai gera, palanki, nes tai yra individualus darbas, tai - atskiras priėjimas prie kiekvieno mokinio. Su kiekvienu vaiku taikai skirtingą bendravimą, skirtingus mokymo metodus – absoliučiai viską skirtingai. Yra kažkokie bendri kriterijai, bendros programos, bendri tikslai, tačiau viską lemia mokinys. Pamatai vaiko akis ir supranti, ko jis iš tavęs tikisi.

- O kaip įmanoma iš karto suprasti, pamatyti ko vaikas iš tavęs laukia?

- Suprasti – keistai pasakyta, tiksliau sakant, bandyti suvokti, ko jis iš tavęs tikisi. Labai svarbu, kokią patirtį vaikas yra gavęs iš tėvų, o pamačius vaiką tai labai gerai išaiškėja.  Ir metams bėgant  – kuo toliau, tuo greičiau bei geriau matyti. Tu tiesiog bandai pateisinti jo lūkesčius, o  jis - analogiškai bando pateisinti tavuosius. Dabar, į viską žiūrėdama iš emocinio taško, manau, kad visi tie metodiniai planai yra neįdomūs.

- Tai reiškia, kad metodiniai planai neturi vertės? Kodėl?

 - Planai egzistuoja, bet niekam neįdomu juos skaityti, apie juos klausyti. Darbo pradinė sėkmė yra motyvacija, motyvacijos kūrimas. Visa tai yra pagrindinis mokytojo uždavinys. Po to, turint tą pagrindą, prasideda metodika, žinios ir visi kiti dalykai. Bet svarbiausia – motyvacija. Motyvacija yra ir emocija, kaip tu ją pateiki, kaip sugebi ja „uždegti“ vaiką, tos emocijos pagrindu viskas ir vystosi toliau. Reikia tiesiog užkabinti vaiko emocinį „siūliuką“  ir parodyti idėją. Kad ta idėja yra kažkokia plotmė, dar nematyta ir negirdėta jo gyvenime, ir, galbūt, šiame naujame pasaulyje bus įdomiau gyventi ir kažką pasiekti. O po to prasideda ir visa kita.

- Po to prasideda darbas?

 - Paskui prasideda darbas ir tas darbas, be abejo, su kiekvienu vaiku kitoks. Juk mokytojai turi vienodas mokymo programas visiems mokiniams, turi laikytis tų mokymo kriterijų, jie jų laikosi. Su kiekvienu mokiniu tai yra labai skirtingi dalykai, nes pats bendravimo principas su kiekvienu kitoks. Iš pradžių man visuomet norisi patikrinti vaiko galimybių ribas, ,, vaiko lubas‘‘ .

Aš, įgyvendindama minimalią programą, skirtą tam vaiko amžiaus tarpsniui, niekada ties ja nesustoju. Visą laiką, ypatingai per pirmus, antrus jo mokymosi metus, stengiuosi pamatyti kiek mokinys gali, nes tas potencialas, slypintis kiekviename, yra begalinis.

Tie vaikai, kuriuos atveda į muzikos mokyklą, turi jau kažkokį pradinį motyvacijos krislelį,  suformuotą šeimoje. Vis vien tai buvo aptarta, kalbėta namuose, gal buvo pateikti kažkokie pavyzdžiai šalia, gal buvo tiesiog sąlygos, gal kitos aplinkybės. Visokių būna situacijų. Pavyzdžiui ateina tėvai jau iš anksto nusprendę, kad tas vaikas bus „žvaigždė“ ir mokytoja turi daryti iš jo „žvaigždę“. Visi šie dalykai yra tokie skirtingi, tuomet žiūri ko reikia ir bandai tai įgyvendinti.

- Jūsų manymu, kad vaikas pasinertų į muzikos pasaulį, reikalinga motyvacija. O kaip Jūs atskleidžiate ir skatinate  ją?

- Vaikus sudominti labai sunku, todėl prie jo reikia rasti emocinį priėjimą. Tai, ko gero, yra vienintelis šansas, kad vaikas susidomėtų. Po to būna tokių juokingų dalykų, kad vaikas namie visai negroja ir nieko nesimoko, bet labai nori eiti pas mokytoją groti, nes pas ją smagu ir įdomu. Tu „pakabini“ tą vaiką emociškai, jam smagu tiesiog su tavimi bendrauti. Tuomet tu tuo pasinaudoji ir bandai pasiekti kažkokį rezultatą. Aš nežinau, ar tai galima skelbti, tai yra mano subjektyvi nuomonė ir aš ją labai atvirai sakau. Mano manymu, mažas vaikas viską daro dėl kažko. Jis dar negali turėti tos vidinės motyvacijos ir suvokti, kad visa tai daro sau: krauna bagažą, kaupia žinias ir visa kita. Pakankamai protingi tėvai formuoja savo vaikams tokį supratimą. Jau įrodyta teoriškai, kad reikalinga ta tikroji, vidinė motyvacija, nes tas stengimasis dėl tėvų ir dėl mokytojų yra laikinas ir kada nors baigiasi. Jeigu neatsiras vidinė motyvacija, tai anksčiau ar vėliau tas vaikas ims protestuoti prieš mokymąsi.

- Tai reiškia, kad vaiko norą mokytis ir tobulėti lemia ir mokytojo asmenybė. Galbūt mokinys nori, kad pedagogas džiaugtųsi jo pasiekimais?

- Juokinga, bet taip, pradinis impulsas vis vien yra mokytojo asmenybė. Mokytojas turi sugebėti jam parodyti: kad jam svarbu mokinio žinios, kad jis neapsakomai džiaugiasi bet kokiu vaiko pasiekimu. Parodyti, kad tie jo pasiekimai yra mokytojo gyvenimo prasmė ir esmė. Dažnai mokytojas būna ir psichologas. Jeigu išvažiuoji su vaiku į konkursą, tai tu būni ir mamytė, ir tėvelis, ir gydytojas, ir auklė – viskas viename. Ir tas vaikas iš tavęs to ir tikisi, nes daugiau šalia nieko neturi. Ir tu jam esi ta jėga, kuri turi atstoti viską. Kiek tu būsi vaikui įdomus, tiek vaikas dėl tavęs stengsis. Ir jis besistengdamas dėl tavęs, dėl tėvų, kurie irgi  džiaugiasi ir palaiko, pasiekia tam tikrą ribą, kada suvokia, kad jam tai tikrai patinka, įdomu ir sekasi. Ir jeigu vaikas peržengia tą slenkstį - atsiranda vidinė motyvacija, kada  jam pačiam rūpi tai, ką jis daro ir  ką mokosi. Tuomet aš sakau, kad metodika pavyko ir viskas yra gerai.

- Tarkime, kad motyvacija jau yra. Kaip toliau Jūs padedate savo mokiniams įvaldyti tobulą grojimo techniką?

- Grojimo technika įvaldoma, be abejo, per darbą. Technika tokia, kad paprastas palyginimas: štai kūdikis pradeda vaikščioti. Juk nebūna taip, kad jis vieną dieną ima ir atsistoja ir pradeda bėgioti. Taigi tas pats yra ir su piršteliais ant pianino klaviatūros. Aš iš tikrųjų neskiriu tiek daug dėmesio pradžioje techniniams, teisingiems dalykams

Mokydama skambinti pianinu vaikus, aš tiesiog suvokiu, kad nėra universalaus metodo, kaip tie pirštukai išmoktų greitai „bėgioti“ klavišais. Tiesiog tai įvyksta su laiku ir kiekvienam skirtingai. Aš tai sužinojau tik įgyjusi darbo praktikos. Mokant vaikus, tenka pasitelkti medicinines, fiziologines, psichologines ir kitokias žinias. Pastaruoju metu, aš kaip tik domiuosi įvairiais aspektais,  susijusiais su grojimu. Buvo periodas, kai labai domėjausi psichologiniu, viso mokymo proceso aspektu, o dabar pasiekiau net ir medicininį aspektą.

- Neseniai išleidote knygą ,,Vaikų koordinacijos ugdymas ankstyvajame mokymo etape“.  Ar joje rašote apie dar vieną naują muzikos mokymo metodą? Būtų įdomu sužinoti apie ką šis leidinys.

- Šią mokymo priemonę išleidome su viena kolege, nes susidūrėme su tokia problema, kad yra labai skirtinga vaikų judesių koordinacija. Jie ateina pas mus septynerių metų ir turi sukaupę labai skirtingą judesių koordinacijos potencialą. Medicininės žinios padeda tiesioginiame darbe, kalbant ne apie emocinį muzikos suvokimą, ne apie prasmės radimą melodijose ir muzikos grožį, o apie fiziologinę pusę, kad visi vaikai yra skirtingi. Tai, kas vienam lengva, kitam labai sudėtinga. Ir pradedant suvokimu, ir baigiant  ta pačia judesių koordinacija, ir daugeliu dalykų.

Knygą sudaro teorinė dalis, kurioje kalbama apie judesių koordinacijos problemą, reikšmę ir įtaką grojimo procese. Po to - pratimai be fortepijono, skirti žaidimo forma vystyti skirtingus dviejų rankų judesius vienu metu. Knygoje aprašome ir pratimus groti fortepijonu. Jie reikalingi, nes fortepijoninio repertuaro atlikimo pagrindas yra skirtingi štrichai abiejose rankose vienu metu, o tai daugeliui vaikų kelia dideles fiziologines ir, matyt, psichologines problemas.

- Sakėte, kad svarbu kiekvienam vaikui atrasti individualų mokymo metodą, paskui prasideda darbas pianinu. Tai tikriausiai labai sudėtingas ir ilgas procesas. Gal jau atrasta lengvesnių mokymo būdų?

- Kiekvienam vaikui rasti metodiką, kuri jam tiktų – labai džiugu ir įdomu. Aš jos ieškau ir dabar labai džiaugiuosi, kad yra kompiuterija, informacinių technologijų amžius, kad galima dalintis patirtimi su užsienio kolegomis. Jie apie mūsų mokinių grojimo techniką ir mokymo metodus labai geros nuomonės ir mus vertina. Dabar prikurta tiek kompiuterinių mokymosi groti pianinu  programų. Jomis mokytis žymiai paprasčiau ir tuo pasinaudoja kai kurie muzikantai iš  užsienio. Tačiau per konkursus matyti mokymosi  kompiuteriniu metodu  pasekmė. Taip, tu gali išmokti iš kompiuterio spausti reikiamą klavišą reikiamu metu, išlaikyti, padaryti tai greitai ir gana kokybiškai, bet vaikai ir taip persisotinę visokių įspūdžių įvairiomis prasmėmis.

- Jūsų tyrinėjamos ir atrandamos mokymo metodikos įrodo, kad muzikos mokymo srityje klodai neišsemiami. Ar dar yra kur Jums tobulėti ?

 - Aš manau, kad pedagogo  profesija yra viena tokių, kur žmogus visą gyvenimą mokosi. Ypač fortepijono mokytojas turi nuolat gilinti savo žiniais. Nors tai nėra tas mokslas, kuris kinta, kuriame staiga atsiranda kažkokios naujos teorijos. Nebūna taip, kad plykstelėjo žaibas ir tu staiga atradai naują metodiką, kaip visiškai kitaip, iš kitos pusės išmokyti vaiką. Žmogaus fiziologija nepasikeitė, klaviatūra taip pat nesikeičia jau daugybę metų. Čia nerasi kažko stebuklingai naujo, bet, iš kitos pusės, tie atradimai – vyksta kasdien.

Aš stengiuosi, kad visi mano mokomi vaikai dalyvautų tarptautiniuose konkursuose, bet ne visada tai pavyksta. Tuomet nedalyvaujančius mokinius paruošiu nors į mokyklinius, respublikinius konkursus. Visuomet dalyvaujame festivaliuose, viešuose koncertuose. Kasmet organizuojame klasės vaikų kalėdinius koncertus tėveliams,  kuriuose dalyvauja ir patys  tėvai  - visi ruošia po numerį.Taip per įvairius renginius nutiesiamas muzikinis tobulėjimo kelias.

-  Ačiū už pokalbį.

Kalbino Karolina Slapšytė