Paauglystė – kritinis amžiaus tarpsnis

Esu paauglė ir kasdien man kyla įvairiausių klausimų dėl mano ir tėvų tarpusavio santykių. Kodėl mes taip dažnai nesutariame? Kodėl taip sunkiai mums sekasi bendrauti? Pagaliau, kurių tai kaltė: mano ar tėvų? Manau, tai domina ne tik mane. Šie klausimai, kurie atrodo paprasti, gali išgelbėti šeimos santykius, jei tik žinosime visus atsakymus į juos. Būtent šiuo tikslu pravėriau mokyklos psichologės Ingridos Pilkionienės kabineto duris. Su ja mes maloniai pasikalbėjome apie paauglystę -  kritinį amžiaus tarpsnį.

- Kokių yra vaikų auklėjimo metodų?

- Iš tiesų vaikų auklėjimo metodų yra įvairiausių. Tačiau galima išskirti tris pagrindinius tėvų taikomus auklėjimo stilius, kurie su vaikų amžiumi gali keistis. Pirmasis – autokratinis (įsakinėjantis). Kai viskas nurodoma labai griežtai, vaikas turi paklusti tėvų valiai. Vaikui suteikiama labai mažai laisvės ir erdvės. Kitas kraštutinumas būtų liberalus auklėjimas (visiškas nuolaidžiavimas). Kai nėra jokių ribų, vaikui viskas leidžiama, viskas galima. Tuomet auklėjamas ne vaikas tėvų, o atvirksčiai. Tarpinis auklėjimo stilius – demokratinis (ribos plius taisyklės). Pavyzdžiui, leidimas rinktis. Negalima vaikui visiškai užkirsti kelio savarankiškam pasirinkimui. Tarkim, vaikas ko nors nori, tai jam tai leidžiama, jei iš pradžių jis padarys kažką, kas privaloma. Arba jei jis nori ir vieno, ir antro, jis gali pasirinkti vieną variantą. Taip vaikui lyg ir suteikiama laisvė, bet kartu ir neleidžiama viskas, ko jis nori.

- Kokį auklėjimo stilių Jūs rekomenduotumėte tėvams?

- Būtent demokratinis auklėjimo stilius padeda palaikyti pusiausvyrą ir gerą atmosferą šeimoje, o vaikui suteikiama ne tik laisvė, bet ir ribos. Žinoma, ne kiekvienoje šeimoje situacija yra vienoda. Kiekviena šeima individualiai nusistato ribas. Vaikai mėgsta sakyti : „Mano draugui leidžiama tas ir tas. Kodėl aš negaliu?“. Todėl tėvai tiesiog privalo su vaiku pasikalbėti ir jam paaiškinti, o ne pasakyti kažką panašaus į : „Tu dar mažas, nesuprasi.“ . Kai paaiškinama vaikui aiškiai, jis tikrai supranta ir tai priima. Net rekomenduojami šeimos kursai, kur tėvai mokomi auklėjimo įgūdžių. Vienas iš patarimų – šeimos susirinkimai. Jų metu visi gali užduoti vieni kitiems rūpimus klausimus arba papasakoti dienos naujienas. O vienas maloniausių susirinkimų momentų – bendra veikla po susirinkimų. Ar žiūri televiziją, ar žaidžia stalo žaidimus, ar dar ką. Būtent tai dažniausia patraukia vaikus – buvimas kartu su šeima ir bendra veikla. Susirinkimo metu gali būti aptartos ir šeimos taisyklės. Dar labai svarbu auklėjime, kad nustatomos tam tikros taisyklės visiems. Jei vaikams draudžiama valgyti lovoje, tai tėvams taip pat. Kitu atveju būtų pažeistos vaikų teisės ir jie jaustųsi nelygiaverčiai.

- Kada geriausia pradėti šiuos šeimos susirinkimus?

- Žinoma, paprastiems pasisėdėjimams ir laiko kartu praleidimui amžiaus ribų nėra, bet iš pradžių gali būti šioks toks priešiškas nusistatymas. Todėl geriausia, jeigu tai pradedama anksčiau.  Vaikui, esant jaunesniam, tai gali tapti šeimos tradicija. Tiesa, dar rekomenduoju tokį dalyką, kaip pabuvimą su vaiku vieniems ir individualus pakalbis. To ypač reikia, kai šeimoje yra keli vaikai, tuo labiau, kai jie pametinukai. Tokiu atveju vyresnysis gali jaustis pamirštas, nemylimas, nes automatiškai daugiau dėmesio skiriama jaunesniajam. Išties kiekvienam vaikui reikia dėmesio, geriau individualaus, todėl dar svarbiau yra pabūti su kiekvienu vaiku atskirai. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikai užsisklendžia savyje, kad jie nebenori kalbėti, pasipasakoti. Tuomet neprivalu kalbėtis, jei neturi ką pasakyti. Užtenka vien būti kartu su vaiku, nes jis jaučia, kad yra svarbus, nes tu jam skiri laiko ne tik pokalbiui, bet tiesiog nebyliam pasisėdėjimui kartu.

- Galbūt jaunesnius ir lengva patraukti į savo pusę tokiomis frazėmis, kaip:  „einame pasivaikščioti“ ar panašiomis. Bet kaip būti kartu su tėvais sudominti vyresnius paauglius?

- Na, juk santykiai klostėsi kasdien. Ar ne? Negali taip nutikti, kad vieną dieną tėvai sutaria su vaikais, o kitą jau pastariesiems nebeįdomi bendra veikla. Santykiai prastėjo palaipsniui ir tėvai turėjo tai pastebėti. Jei vaikas yra įžengęs į paauglystės amžių ir turi susiformavęs tam tikrus ritualus, kaip penktadienio vakarą praleisti ne namie su tėvais, o kavinėje su draugais, galbūt jie ir neįsileis tėvų. Ir normalu, kad tėvams nelieka laiko. Bet juk yra ir šeimos atostogos ar išvykos į kaimą pas senelius, kada šeima leidžia laiką kartu. Tyrimais įrodyta, kad nors paaugliai ir sako, jog jiems nereikia tėvų rūpesčio ar švelnumo, jie jaučiasi kitaip.  Tačiau savo nuomonę jie yra „įkalę“ tėvams į galvas ir tuo patikėjo, nematydami, kaip iš tiesų yra. Mano, jog vaikai nenori tėvų kišimosi į asmeninę erdvę, o tyrimai parodė, kad vaikai net labai nori rūpesčio. Žinoma, išoriškai jie to neparodys, tačiau taip jie naudoja atvirkštinę psichologiją. Išties jiems reikia tėvų labiau nei tėvams gali atrodyti. Vaikai, kuriais yra nesirūpinama, dažniausiai ir nueina blogais keliais. Dėl to reikėtų kaltinti ne tik juos, bet ir tėvus, nes tai jie neskyrė pakankamai dėmesio savo atžalai. Retas vaikas, gaudamas visokeriopą laisvę, nusistatys sau tinkamas taisykles, kurios jam padėtų ir būtų veiksmingos. Tėvų kontrolė turi teigiamą pusę, bet retas pasakytų: „Taip, man patinka tėvų kontrolė“.  Ne, bet viduje jaučia, jog jam to reikia. Tėvai dažnai sako: „Aš jam kalbu, bet viskas kaip į sieną“.  Nors ir atrodo, kad vaikas neklauso, bet jis girdi ir supranta, tikrai vertina ir nepamiršta, kas jam sakoma.

- Kaip jūs apibūdintumėte dabartinius paauglius? Ar jie labai skiriasi nuo jūsų jaunystės laikų jaunimo?

- Visiškai niekuo nesiskiria. Aišku, kažkoks kitas tarpsnis, kitos pramogos, pagundos. Tačiau lygiai taip pat norėjome laisvės, būti nepriklausomi, išbandyti kažką naujo, kas mums dar nebuvo pažįstama. Net ir pati neigiama patirtis turi teigiamą pusę, nes vaikas dažniausiai mokosi iš savų, o ne svetimų klaidų. Juk vaikas negali visiškai nieko nepabandyti. Dabar didžiausia konfliktų tarp įvairaus amžiaus vaikų ir jų tėvų priežastis yra kompiuteris, kuris jaunuolius įtraukia į save ir taip įgyjama priklausomybė. Atrodo, kad vaikas namie, bet jis ne su tavimi.

- Su kokiomis problemomis tarp tėvų ir vaikų dažniausiai jums tenka susidurti? Kaip padedate tai išspręsti?

- Manau, jog kiekvienas atvejis yra individualus ir reikia žiūrėti priežastis, kaip veikia. Štai dėl ko aš kviečiuosi tėvus, kad tą problemą pamatytume ne tik vaiko, bet ir jų akimis. Kartais jie tesiog neįžvelgia vaikų problemų. Kartais atėję tėvai sako:  „Jis su mumis nebendrauja, nepasikalba“ . Tada aš ir paklausiu, kaip jie bendrauja su vaiku, ką jam sako. Tėvai  teigia : „Tai aš jam pasakau, jis nepadaro, sako -  tu vėl bumbi“. Taip dažniausiai  ir išeina uždaras ratas. Vaikas nesikeičia, tėvai nesikeičia, o aš sakau, kad šeima – sistema. Ir vieno žmogaus elgesio pasikeitimas gali turėti įtakos kitiems šeimos nariams. Todėl kartais ne tik vaikai, bet ir tėvai galėtų ką pakeisti. Tačiau tėvams dažnai atrodo, kad jei pasikeis vaikas, tai visos bėdos išsispręs. Ne. Paklausiu tėvų paprasto klausimo, ar jie pasako, jog myli savo vaiką, o jie atsako, kad nebegali šito padaryti. Tai apie kokius santykius mes galime kalbėti, jei tėvai negali pasakyti paaugliui, kad jį myli? O apie apsikabinimus net kalbos nėra. Juk ne, jis atstums, jam negerai. O kuriam vaikui nepatinka, kai pasako, kad jį myli? Tėvai išvis dažnai labai daug ko nepadaro. Tačiau jie turėtų prisiimti kaltę ir atsakomybę sau.

- Kokių bausmių dažniausiai imasi tėvai, auklėdami savo vaikus?

- Dažnai tėvai baudžia už ką nors, pavyzdžiui, prastus pažymius. Baudžia, neleisdami užsiimti veikla, kuri vaikams yra maloni. Tarkim, neleidžia sportuoti arba draudžia eiti susitikti su draugais. Tačiau nuo to vaikas netaps geresnis ir jo pažymiai nepagerės, jei daugiau laiko praleis namie. Jis kaip tik atvirkščiai – supyks ir nieko nedarys, savaip protestuodamas prieš tokią neteisybę. Manau, kad jei jau baudi, tai bausmė turi būti adekvati jo prasižengimui. Man labai įsiminė vienas vaiko pasakymas konsultacijos metu. Mokėsi jis pakankamai vidutiniškai, o tėvai norėjo, kad mokytųsi geriau, sakė : „Jis gali.“ Tas vaikas pasakoja: „ Man kaskart už prastesnį pažymį vis kažką atima, tai kompiuterį, tai neleidžia to, to, to...“.  Ir tada jis tokiu gailiu balsu sako: „Dabar man jau uždraudė VISKĄ.“ Jam kompiuterį uždraudė pusmečiui, o kas iš to? Ir vaikas aklavietėje atsiduria, ir tėvai, nes jie nebeturi kuo bausti ir ar tas vaikas tada geriau mokysis? Ne. Tai štai tokie atvejai parodo, kad vien tik draudimu, baudimu, tokiu autokratiniu neleidimu nieko nepasieksi ir netgi kartais sau pasidarysi blogiau nei pačiam vaikui.

- Neseniai skaičiau straipsnį apie paauglius „National Geographic“ žurnale. Ten rašoma, jog tėvai ne visada supranta savo atžalas, o pastarieji kaip tik paauglystės laikotarpiu labiausiai linkę į riziką, kažko naujo patyrimą, pažinimą. Ir tėvus tai, žinoma, šokiruoja, erzina. Kaip tai priimti?

- Tėvai niekada iki galo neapsaugos vaikų nuo rizikos ar už kiekvieno kampo tykančių pavojų. Jie turi tai realiai suprasti ir priimti. Visi tėvai su pavojaus rizika susitaiko, rūpinasi dėl savo vaikų ir vis kažkaip pergyvena tą rizikingąjį laikotarpį. Tačiau kartais būna, kad nesusitaiko, tada pykstasi ir konfliktuoja. Visaip būna, ir kiekvienam vis skirtingai. Nes visi esame skirtingi, kai vienu metu kažkas neturi problemų visiškai, kitas galbūt turi tiek, kad jų užtektų keliems asmenims. Visi mes tą paauglystę pergyvename skirtingai ir kiekvienas žmogus priima viską vis kitaip. Juk manau yra tėvų, kurie niekada nė už ką nesusitaikys su tam tikrais dalykais.

- Tai reiškia, kad ne tik vaikams, bet ir tėvams sunku išgyventi savo vaikų paauglystės amžiaus tarpsnį, nes tai krizinis laikotarpis. Kaip palengvinti abipusį bendravimą?

- Labai gerai, kai tėvai susitinka ir pabendrauja tarpusavyje. Jie sužino, kad ne vieni susiduria su šia problema. Tokie jau tie paaugliai. Ir būtent tas bendravimas su kitų paauglių tėvais suteikia tokio vieningumo, bendrumo jausmą ir tiesiog: „Ne aš blogas tėvas, taip tiesiog yra.“ Tokie tėvų susibūrimai gali būti naudingi ne tik todėl, kad sužinai, jog ne vienas turi bėdų su paaugliu, bet ir jų metu gali gauti naudingų patarimų, kaip tai išgyventi. Turi suteikti saugumą, meilę vaikui, bet prie to paties ir pasakyti, kad yra taip, taip ir taip, ir kitaip nebus. Vaikai namie turi jaustis gerai ir nebijoti grįžti su prastesniu pažymiu, nebijoti pasakyti savo norų ir troškimų. Dažnai girdžiu: „Aš norėčiau būti tuo ar anuo, bet man tėvai įkalė į galvą, kad aš turiu būti kažkuo kitu“ . Galbūt tėvai nerealizavo savo svajonių ir nori, kad vaikai jas įgyvendintų, ir nesvarbu, kad vaiko tai visiškai nedomina ir jis nori kažko kito. Taigi, nėra vienos formulės, kaip elgtis tėvams su savo paaugliais vaikais ir viena kažkokia taisyklė visiems bendrai negali tikti. Bet visur reikia bendravimo, abipusio supratingumo, kalbėjimo su vaiku, leidimo jam pačiam pasireikšti. Tėvai turi vadovauti vaikams, ne vaikai tėvams. O tą vadovavimą kiekviena šeima pasirenka pagal save.

- O ar būtina tėvus supažindinti su paauglyste? Jie patys buvo paaugliai ir turėtų žinoti, kaip jaučiasi vaikas ir šiaip viską...

- Jie jau pamiršo.. Gyvenimo tempas greitas, o ta paauglystė buvo kažkada. Buvo  ir baigėsi. Jau viskas juk pergyventa. Galima mintimis grįžti į tuos metus, viską prisiminti...  Galų gale paauglystė vaikui turi būti lyg sąvoka, bet negali būti jie tokio pat temperamento kaip tėvai. Pavyzdžiui, mama sako:  „Kai aš buvau jauna, buvau rami, rašiau, o mano vaikas kažkoks velnių prisiėdęs.“ Taip, tas vaikas yra kitoks, jis gali būti kitoks ir tai yra normalu.

- Kaip manote, ar reikalingos paskaitos tėvams apie tai, kaip elgtis su savo paaugliais?

- Ne tik kaip elgtis, bet ir apskritai, kad suprastų paauglystę. Kokia ji yra. Tėvai tikrai turėtų paskaityti literatūros apie tą gyvenimo tarpsnį.  Tas vaikas pats nesupranta, kas jame vyksta. Ir fizinė, ir psichologinė branda keičiasi. Tos pačios taisyklės, kurios vaikui buvo taikomos pradinėse klasėse, dabar turi keistis, o ribos turi plėstis. Laisvė, nepriklausomybė ir ypač privatumas turi būti suteiktas. Tėvai patys turi suprasti, kaip reikia elgtis ir bendrauti su vaikais. Paskaitos būtinos. Arba švietimas apie paauglystę, kaip ir kas vyksta tuo metu su vaikais. Galų gale, prisiminkime patys savo paauglystę!

Ačiū už pokalbį

Kalbino Ieva Banaitytė