Erika Zabulėnienė ("TV antena")

Rinkdami patraukliausią televizijos žmogų žiūrovai šiemet negailėjo pagyrų žaviajai TV3 projekto “Šok su manimi” vedėjai, būsimajai aktorei 26 m. Jurgitai Jurkutei bei vyriausiam pasaulyje TV laidų vedėjui, neseniai 80-ąjį jubiliejų atšventusiam Algimantui Čekuoliui (LTV). Jiedu ir tapo patraukliausiais TV žmonėmis bei naujamečio “TV antenos” viršelio herojais.

A.Čekuolis ir J.Jurkutė.  R.Neverbickas

Per fotosesijos pertraukėles A.Čekuolis žarstė gyvenimo išmintį ir pokštus, pasakojo nuotykius ir anekdotus.

“Publikos pasirinkimas geras. Manau, kad išrinkdami Jurgitą žiūrovai pataikė tiksliau ir geriau nei mane. Bet aš vis tiek džiaugiuosi”, — šmaikštavo laidos “Popietė su A.Čekuoliu” vedėjas. Dėl vėlyvą vakarą surengtos fotosesijos politika ir kultūra besidominčiam rašytojui bei publicistui teko paaukoti du premjerinio spektaklio veiksmus.

“Susitarimas yra susitarimas”, — nukirto A.Čekuolis ir gerbdamas visos komandos darbą klusniai vykdė nurodymus.

Iš repeticijos pabėgusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje besimokanti Jurgita į studiją įsiveržė su vėju.

“Niekur nebespėju...” — pasiguodė pavargusi mergina. Prieš šventes jai pats įkarštis — repeticijos, egzaminai, renginiai. Po pusvalandžio iš šiltų batų ir kadaruojančių plačių sportinių kelnių išsinėrusi Jurgita stilistės ir grimo meistrės dėka virto princese. Išvydęs tokią metamorfozę solidaus amžiaus jos partneris net švilptelėjo: “Oho! Ar ji — tikra?”

Algimantas: “Myliu žiūrovus”

— Ką jums reiškia faktas, kad Lietuvos žmonės išrinko jus patraukliausiu televizijos žmogumi? — Manau, kad Lietuvos žmonės protingi, jeigu pasirinko mane. (Juokiasi.) O pasirinko mane galbūt todėl, kad pats myliu žmones. Mane bara ir kolegos, ir šeimos nariai, kad taip dažnai vykstu į susitikimus.

Paaiškinsiu: žinote kodėl žvirblis maudosi smėlyje? Turškiasi, net dulkės rūksta? Jis taip valosi paukščių blusas. Po susitikimų su žmonėmis aš išeinu švaresnis — pamatau jų akis, žvilgsnius, sužinau, kas juos domina, o kas nerūpi. Jie, matyt, irgi jaučia, kad man tai nuoširdžiai įdomu. Nežinau, ar kitiems žmonėms taip nutinka: einu gatve, prieina nepažįstamas žmogus, net “labas” nepasakęs pradeda diskutuoti su manimi taip, tarsi tęstų pašnekesį. Kol susigaudau, kokia tema jis kalba, palinksiu galva. Jis pašneka, linkteli, pasako: “Gerai, pratęsime kitą kartą.” Ir nueina. Suprantu, kad jis mintyse su manimi kalbėjo per televiziją, o sutikęs pratęsė diskusiją. Veidmainiška būtų sakyti, kad tai nejaudina ir kad man tai nepatinka. Patinka, net labai. Jei to nenorėčiau, galėčiau išvykti į Belovežo girią ir vaikščioti ten, kur nieko nesutiksi ir niekas tavęs nepažins. Ir nebus tos sunkios naštos.

— Ar žinomumas — išties sunki našta?

— Ne. Bet kartais taip pasielgiu. Nors, kai išvykstu į užsienį ir porą savaičių reikia aiškinti, kas tu toks esi, tuomet norisi greičiau grįžti namo. Lietuvoje man dar niekam neteko aiškintis, kas toks esu.

Žinomumas neatsiranda tik dėl to, kad sukiesi televizijoje arba rašai knygas. Turi būti turinys. Nesakau, kad ir aš visur perteikiu gilią prasmę, tačiau stengiuosi. Aš jos ieškau ir žmonės tai įvertina.

— Televizijoje jūs jau beveik 40 metų. Ar primintumėte istoriją, kaip ten patekote?

— Grįžau iš Kanados, kur ketverius metus dirbau “Novosti” (Rusijos naujienų agentūra. — Red.) korespondentu. Buvo 1973-ieji. Kaip sovietmečiu buvo priimta, aplankiau Lietuvos vadovybę.

Tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus manęs susidomėjęs paklausė: “A girdi, o kuo tas kapitalizmas stiprus, kad jis nė kiek nekliba?” Pradėjau kažką mykti, bet paskui pagalvojau: “Čia — ne provokacija.” Partijos vadovas neužsiims tikrinimais, ar esu tikras “sovietas”. Pradėjau po truputį pasakoti, vis žiūrėdamas, kaip jis reaguoja.

Jo sekretorė dukart įkišo galvą pro tarpdurį patikrinti, ar neužsitęsė mūsų susitikimas. Man buvo skirtos 4 minutės. Susitikimą teko nutraukti. Tačiau tą patį vakarą man paskambino pats A.Sniečkus (taip jau sutapo, kad gyvenau už trijų namų nuo jo).

“A girdi, ką darai?” — paklausė jis. Tuo metų visas išsiterliojęs dažiau lubas.

“Tai užeik”, — pakvietė. Ir vėl pakartojo tą patį klausimą apie kapitalizmą. Kalbėjomės daugiau nei valandą. Galiausiai jis paklausė, ką norėčiau dirbti Lietuvoje. “Negaliu tavęs paskirti laikraščio “Tiesa” redaktoriumi, nes jam gerai vadovauja Albertas Laurinčiukas”, — garsiai mąstė jis. Nors man toks darbas net į galvą nešovė. Sakau: “Duokit man 20 minučių televizijoje.” Jis suabejojo: “Juk tu ten galvą nusisuksi!”

Atsakiau, kad moku nenusisukti galvos. “Jeigu nusisuksi galvą, tai mes patys tau kelnes numausime, bet maskoliams neatiduosime”, — pagrasino jis ir nusiuntė mane pas tuometį LRT vadovą Joną Januitį. Štai taip prasidėjo mano laida “Neramūs meridianai”, kuri buvo tiesioginė, nes anuomet nebuvo techninių galimybių įrašinėti.

Turėjau pasisakyti, apie ką kalbėsiu laidose. “O jei ne taip kalbėsi?” — klausė tikrintojai, baimindamiesi galimų nesusipratimų. “Išjunkite”, — atšaudavau. Žinoma, tai būtų buvęs didelis skandalas.

Mano laidos išoriškai buvo apie užsienį, bet jų potekstė — apie Lietuvą. Tik ne taip aiškiai, kad galėtum prikibti. Tuomet tai buvo neįprastas kalbėjimas ir daiktų vadinimas tikraisiais vardais. Tai nebuvo prosovietinė laida, bet tai buvo laisva kalba. Tuomet supratau žurnalistikos dėsnį — rašyti arba kalbėti tai, kas žmonėms iš tikrųjų rūpi.

Dvejus metus kūriau laidas, o vėliau gavau pasiūlymą iš APN (Naujienų agentūra. — Red.) atidaryti naują biurą Portugalijoje, kur kaip tik įvyko revoliucija.

Grįžęs iš Portugalijos, vėl atėjau pas J.Januitį ir paklausiau, kada pradėsim “meridianus”. Jis pasakė sakramentalią frazę: “Sniečkaus nebėra (jau buvo miręs), o aš nenoriu kiekvieną ketvirtadienį būti priešinfarktinės būklės.” Štai taip iki pat Atgimimo nutrūko mano TV karjera.

— Ar jums yra kilusi mintis vesti kitokio pobūdžio laidą?

— Jau seniai kirba tokia mintis, bet čia tokia pati problema, kaip ir su vedybomis. Puikiai žinome, kad po ketverių metų meilė praeina, nors kai kam ji praeina net ir po trijų savaičių arba po aštuonerių metų. Kodėl poros išlieka? Todėl, kad įpratę vienas prie kito arba jaučiasi reikalingi vienas kitam. Taip ir man — lyg ir aš esu reikalingas televizijai, lyg ir ji man. Tačiau su amžiumi sumažėja manevro galimybės, nors keliauti galiu daug.

Be to, atsiranda keistas jausmas — Algimanto Čekuolio rungtyniavimas su Algimantu Čekuoliu. Ankstesnė laida, ypač jeigu ji gerai pavyko, įpareigoja padaryti dar geresnę. Kai pamatai save labai protingai šnekantį, vis tiek pagalvoji, kad rytoj pašnekėsi dar geriau. Vadinasi, gvildensiu dar įdomesnę temą. Iššūkis, kad dar ne viską padariau ir galiu padaryti geriau, priverčia judėti toliau.

Pamenu amžiną atilsį Justino Marcinkevičiaus žodžius, kai pasiguodžiau, kad senokai neberašau knygų: “Tu durnas, ar ką? Juk tavo auditorija yra 300 tūkstančių, o mano knyga išėjo tik 3000 tiražu.” Tai milžiniškas magnetas. O kai televizijoje turi visišką laisvę, tai ir įpareigoja, ir skatina. Štai kodėl neketinu antrą kartą vesti, bet ruošiuosi siekti dar geresnių rezultatų.

— Koks televizijos žmogus jums yra patraukliausias?

— Lietuvoje — Vytautas Šerėnas. Jis tikrai protingas, nors vaizduoja klouną. Netgi kai kandidatavo į prezidentus ir vaizdavo, kad daro tai juokais, manau, tai jis darė rimtai. Su klouno antspaudu jis negalėjo tapti prezidentu. Ronaldas Reaganas buvo aktorius, tačiau kitokio žanro, be to, jam padėjo viešieji ryšiai.

Iš pasaulio TV žmonių? Jie per daug greitai keičiasi. Na, gal išskyrus Larry Kingą. Mėgstu pajuokauti — ką ten Larry, juk jam tik 75-eri... Vaikas... (Juokiasi.)

— Šiųmetė jūsų fotosesijos partnerė — Jurgita Jurkutė. Ką apie ją manote? — Labai džiaugiuosi, kad ją išrinko. Noriu pasakyti, kad ji daug gražesnė už mane. (Juokiasi.)

— Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams ir žiūrovams Naujųjų metų proga?

— Nežinau, ką reiškia linkėjimai. Tai — burtai. Visi tie linkėjimai yra veidmainystė: sveikatos, laimės, galvos nenusisukti... Tas, kuris linki, daugiau išreiškia savo simpatiją.

Norėčiau, kad žiūrovai labiau pajustų, jog televizija yra jų nuosavybė. Visi kanalai, netgi komerciniai. Juk jie negalėtų išgyventi, jeigu nebūtų žiūrimi. Ir žiūrovai turi teisę iš jų reikalauti — žiūrėjimu, nežiūrėjimu, laiškais, internetu, reikšti savo nuomonę, aktyviai dalyvauti laidose ir tiesioginiame eteryje. Reikia atsikratyti seno požiūrio, esą jie — ten, o mes — čia. To ne linkiu, o prašau.

— Kai išgirdote, kad ir šiemet tapote patraukliausiu televizijos žmogumi, reakcija buvo netikėta. Atrodo, kad neapsidžiaugėte?

— Baisiausia tai, kad žinojau, jog tuomet reikės fotosesijos, o tam aš visiškai neturiu laiko. Tai ir buvo didžiausia tragedija. Todėl jūsų ir prašiau, kad sumontuotumėte nuotrauką viršeliui. O dabar štai per mane tiek žmonių kankinasi naktį... Paskui pamaniau, kad gal jau reikėtų iš eterio dingti, gal manęs ten jau per daug...

— Tačiau yra priešingai — ekrane atrodote vis labiau savimi pasitikinti, laisvesnė, atsipalaidavusi, šmaikštesnė, mėgstama žiūrovų. Galbūt jau apsipratote, o gal tai — aktoriaus meistriškumas?

— Manau, viskas susideda į krūvą. Niekas negimė nei geras bankininkas, nei teisininkas, nei prezidentas. Visi įgūdžius įgyja su patirtimi. Tiesioginiame eteryje dirbu jau trečius metus ir ta patirtis, praktika bei studijos duoda labai daug. Norint tobulai padaryti visur reikia įdėti daug darbo.

— Vis dėlto televizija jus įtraukė. Ar galėtumėte lengvai jos išsižadėti?


— Apie tai niekada negalvojau, bet esu toks žmogus — negaliu ilgai būti vienoje vietoje. Būna akimirkų, kai suprantu, kad turi įvykti lūžis, kad reikia ką nors keisti. Kad galiu atrasti šį tą daugiau ir žengti į priekį. Nesakau, kad esu finišo tiesiojoje ir televizijoje nieko geriau padaryti negalima. Visada galima padaryti geriau, bet norisi ko nors nauja.

— Tad kur pasuks jūsų kelias?

— Tikrai nežinau. Būti aktoriumi Lietuvoje sudėtinga. Juk akademija kasmet parengia tiek daug aktorių, bet jų niekas nelaukia. Lietuvoje net teatrų tiek nėra. Galų gale yra daug puikių vyresnės kartos aktorių, ir dar neatrastų. Daug jaunų žmonių nežino, kas jų laukia. Ir aš nežinau, kas man galvoje gali susisukti. Esu neprognozuojama.

— Šiemet tapote patraukliausia televizijos žmonių pora su Algimantu Čekuoliu — vyriausiu laidų vedėju pasaulyje. Ką jums tai reiškia?

— Būtent dėl to supratau, kad privalau dalyvauti fotosesijoje.

A.Čekuolis — žmogus su didžiule patirtimi, labai išsilavinęs ir gerbiamas. Žmogus, šalia kurio būti labai gera. Prie tokio žmogaus prisilietęs nors akimirkai pasijunti pakylėtas. Tai — asmenybė. O asmenybių šiais laikais labai nedaug. Televizijoje žmonių masė, o asmenybių — vos viena kita. Dėl to man didžiulė garbė būti su juo pora.

— Kokius patraukliausius TV žmones išrinktumėte pati?

— Visada patiko Rūtos Mikelkevičiūtės laidos. O ir ji pati man yra ypatingas žmogus. Tiesa, tai ji mane atrado per konkursą “Mis Lietuva”.

Kartą žiūrėjau jos laidą, kurioje ji man atrodė tokia graži, tokia energinga, kad nesusilaikiau neparašiusi jai žinutės.

— Ko palinkėtumėte savo gerbėjams?

— Norėčiau palinkėti, kad kiekvienas žmogus nebijotų svajoti ir tikėti tomis svajonėmis. Ir išlaisvinti mintis. Kai paleidi mintį į visatą, anksčiau ar vėliau ji randa būdų, kaip grįžti.

— Tikite, kad svajonės pildosi?

— Manau, kiekvienas žmogus gali pasiekti tai, apie ką svajoja. O šiais laikais didžiulė bėda yra tai, kad daugybė žmonių praranda tikėjimą. Nebūtinai svajonėmis — kita diena, kitu žmogumi, gerumu. Kai prarandi tikėjimą, prarandi ir Dievą, kuris yra kiekvieno širdyje. Tuomet būna labai sunku. Linkėčiau niekam neprarasti Dievo.