„Kalbanti muzika“ su Vytautu V. Landsbergiu: apie šypsenas grįžus namo

Augustė Mikulėnaitė

Tikriausiai kaskart, žengdamas pro namų duris, turi pagalvoti, kad į juos nebegrįši toks pats. O kiekvieną kartą, kai grįžti bent kiek pasikeitęs – nusišypsoti. Manau, kad šitaip žmonės, peržengę namų slenkstį prieš veidrodį šypsosi, grįžę iš koncertų. Tam, kad pasisemtum gerų emocijų į koncertą sausio 26 dieną pakvietė „Kalbanti muzika“, kurios scenoje pasirodė Vytautas V. Landsbergis.

Jei pasaulyje yra bent vienas, kuris neskaitė pasakų, neabejoju, kad niekada ne per vėlu imti ir susipažinti su Rudnosiuku. Net jei sutinki jį dieną, kai jo mama susirgo, o miške jis niekur neranda draugo... Kaip tik su tokiu – dar mažu, iki pirštų galiukų (o gal letenėlių) naiviu meškiuku Vytautas V. Landsbergis moka supažindinti. Ir man atrodo, kad kiekvienąkart su juo susipažįsti tokiu, su kokiu nori susipažinti. Ir tampi – ar bent labai nori tapti – bent truputėlį į jį panašus.

O kai scenoje pasklinda liaudies dainų akordai ir pasigirsta ne dėl žalio vyno – dėl žalio žolyno, tartum jau stovi kažkur mažoje pirkioje, o virš galvos baltai švytintis mėnulis. Lyg pats imtum, ir išeitum paskui visus tuos nežinomus, bet nuo to ne mažiau didelius, didvyrius. Jei ne auksinės vasaros...

Galbūt visa tai tam, kad nors truputėlį pasikeistum ir nusišypsotum grįžęs namo...