lrytas.lt

Gražina Karaliūnė „Emos sala“/ Kaunas. „Obuolys“, 2011.

Niekada nemačiusi savo tėvo ir palikta į Airiją išvykusios uždarbiauti motinos Ema gyvena su skurdžiai besiverčiančia teta. Neišgalėjusi susimokėti už mokslus mergina buvo priversta mesti studijas ir susirasti darbą. Iškentusi pusmetį nesėkmingų paieškų, šimtus darbo pokalbių, neigiamų atsakymų, pažeminimų ir atvirų pasityčiojimų ji pagaliau randa išsvajotąjį darbą.
Mergina tampa paslaptingo gražuolio Jorgio sūnaus aukle.

Darbo vieta – didingas, ežero pakrantėje stūksantis dvaras, gaubiamas ne tik nuolat tvyrančio magiškai tiršto rūko, bet ir tamsių paslapčių bei klampių intrigų, apversiančių Emos gyvenimą aukštyn kojomis.

– Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, – jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. – Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manimi tikėtum, kad visada manimi pasitikėtum, bet kokiu atveju.

– Bet kodėl turiu tavimi tikėti?

– Todėl, kad negaliu tavęs prarasti, ir taip daug praradau. Sakyk, Ema, ar aš tau nors kiek patinku? – jis nepaleido mano rankos, bučiavo kiekvieną pirštą, vėl sukeldamas audrą širdyje.

– Labai patinki, beprotiškai, bet gal tai burtai? Juk visos moterys eina dėl tavęs iš proto. Sako, kad tai kerai...

– Ema, bet aš neinu nei dėl vienos iš proto, tik dėl tavęs. Tai didelis skirtumas.

– Bet kodėl? Juk aš visai paprasta.

– O gal tai ir yra meilė?

Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą, ir staiga man pasidarė nesvarbu, kas jis yra, – žinojau, kad visada jį mylėsiu, tegu bus nors ir vilkolakis.

Jorgis apkabino mane, padėjau galvą jam ant peties, o akys paplūdo ašaromis. Verkiau, nes žinojau, kad jo žmona Vilga yra gyva, ir aš negaliu jam to pasakyti...