Mintys iš  rašinių konkurso

,,Mano paties širdis visada išliks man neapibrėžiama” (A.Kamiu)

Ar verta galvoti apie gyvenimo prasmę? Gal geriau tiesiog veikti, siekti tikslo, atlikti savo priedermes? Alberas Kamiu mano, kad svarbiausia filosofijos problema – gyvenimo prasmės klausimas. Tas klausimas kyla dėl to, kad pasaulis esąs nesuprantamas ir priešiškas, kasdienybė monotoniška, o laiko tėkmė artina mirtį.

Jūsų dėmesiui pateikiame dalį ištraukų iš mokinių darbų:

,,Kiekvienas žmogus susiduria su širdies klausimais, mąsto, kaip į juos atsakyti. Ne visada tai pavyksta. Širdis – tai organas, kuris leidžia gyventi, leidžia jausti... Filosofas A.Kamiu rašo: ,,...yra daug tiesų, bet nė vienos tikros. Sokrato mokymas ,,pažink save“ turi tiek pat reikšmės, kiek mūsų nuodėmklausių pamokymai ,,būk dorovingas“. Visi vyresni už mane žmonės moko mus teisingai gyventi, nedaryti tam tikrų klaidų, bet juk mes mokomės tik iš savųjų... Dažnai širdis prieštarauja protui. Būna sunku pasirinkti ko klausyti. Iki gyvenimo pabaigos žmogui jo širdis lieka neapibrėžiama...“

***

,,Tavo širdis turi žinoti, ko tu nori iš gyvenimo, ką tu nori pasiekti, kuo nori būti. Žmonės klaidžioja po pasaulį ieškodami savo gyvenimo laimės, nirvanos…Dažnai reikia save patikrinti, kad žinotum, ko iš tiesų nori. Vieni žmonės tampa socialiniais darbuotojais už minimalų atlyginimą ir džiaugiasi, kad gali padėti bėdos ištiktiems, o kitiems rūpi tik uždarbis ir nesvarbu, kokį darbą dirbti, svarbu, kad už jį gerai mokėtų…”

***

,,Širdis nėra tiesiog mėsos gabalas, per kraujagysles varinėjantis kraują. Iš širdies sklinda labia daug jausmų, kuriuos kartais sunku išreikšti ir apibūdinti.Tu gali būti numatęs kaip turi pasielgti tam tikru momentu, bet gali apversti viską aukštyn kojom…Širdies galimybės neribotos – ji gali viską. “

***

,,Pasaulį mes pradedame pažinti per save. Savo potyriais sugebame pažinti savo jausmus. Kai mus sužeidžia fiziškai, tai greitai pamirštame. Tačiau, kai atsiranda žmonių, kurie sužeidžia mūsų širdį, mums pasidaro taip sunku ir skaudu, kad šių žaizdų taip lengvai neišsigydysi. ,,Aš visuomet būsiu svetimas pats sau”,- rašo A. Kamiu. Šie žodžiai parodo, kad žmogus nebesugeba įsiklausyti į savo širdį, kuri galėtų patarti taip pat gerai, kaip ir praktikos dalykai.”

***

,, Atvira širdis – drąsos pagrindas. Kad tą pagrindą užpildytume, nesirinkime išblukusių spalvų! Nelikime nepastebėti! Ir mokykimės įsiklausyti. Jei širdį galėtume apibrėžti kaip mūsų sielos būseną, o tuštuma būtų iškalbinga, tuomet gal mums būtų pakuždėta atsakymų į daugybę savo paties keliamų klausimų, kurie mus persekioja tarsi nenutrūkstanti kasdienių veiksmų grandinė. Bet tai yra gerai. Keldami klausimus patys sau, mes ugdome mūsų ryšį su širdimi, nors ji ir visada liks mums neapibrėžiama... Ji kaip pamatinis lūkesčių šaltinis.“

***

,,Mums skauda, kai kažkas mums daro pikta. Mums gera, kai kažkas mus myli. Kiekvieną dieną mes patiriame milijonus emocijų, kurias kaip dokumentus į lentynas turi suskirstyti mūsų širdis, kad suprastume kaip jaučiamės, kaip turime elgtis, ką pasirinkti. Taigi, vienintelis ir aiškiausias dalykas yra tas, kad be širdies gyventi neįmanoma. Nei kūnas, nei siela negalėtų be jos gyvuoti. Man mano širdis visą gyvenimą liks neapibrėžiama, unikali ir nenuspėjama...“

***

,, Daug kas sako: ,,Nesuprantu savęs, kas man yra…” Tai frazės, skambančios ne vieną ir ne du kartus per dieną. Man taip pat dažnai kyla panašūs klausimai: Kas? Kodėl? Kas su manimi darosi?... Paauglystė – tai toks metas, kai širdžiai visko reikia. Kai reikia žmonių palaikymo, šilumos, paguodos. Kai kada ir to neužtenka… Dauguma žmonių ieško to. Ko trokšta širdis, bet širdis – neapibrėžiama, jai ribų nėra, ji nori vis daugiau ir daugiau.”

***

,,A. Kamiu rašo: ,, Tačiau pažiūrėkime, ar paskutinė gyvenimo atkarpa yra nuosėdos, ar kažkas skaudžiausio ir švariausio: gal protas blaivus ir neatbukę jausmai padeda sielai, o kūnas nusilpęs ir per anksti miręs.” Dažnai tik tada, kai įvyksta kažkas siaubingo, kai žmonės suluošinami, kai nevaldo rankų ar kojų, susimąstome kas yra gyvenimas ir kokia jo prasmė”

***

,,Kas aš? Kas aš sau? Kas aš kitiems? Ne vienas norėtų į tokius ir panašius klausimus lengvai atsakyti, juos suvokti, išspręsti. Atsikratyti tokių minčių kaip Albero Kamiu: ,,Galbūt iš tiesų mumyse gyvena iki galo nepažįstamas žmogus, o jame yra kažkas nesupaprastinama, kas lieka nepagauta”, nes jos sukelia daug apmąstymų. Dėl jų gali kilti ginčas su pačiu savimi – vidinis ginčas, kuris neduoda ramybės, nepaleidžia, gadina nuotaiką, o tai – ir bendravimas su kitais žmonėmis, kurie mums brangūs. Tam, kad galėtum bendrauti su aplinkiniais, džiuginti juos, dovanoti jiems savo nuoširdžią šypseną ir juoką, visų pirma turi sutarti pats su savimi. O tą sutarimą taip sunku rasti, kad kartais net norisi nuleisti rankas, viską mesti ir tiesiog sėdėti… Sėdėti ir negalvoti apie nieką, negalvoti apie gyvenimą, kuris, kaip rašė Hermanas Hesė: ,,vis dėlto niekingai vedžioja už nosies žmogų, kai arba tu gyveni, duodi jausmams valią, arba soji gintis, užsidarai dirbtuvėje ir bandai pastatyti paminklą laikinam gyvenimui“, apie problemas, išmesti iš galvos blogas mintis ir pasilikti tik gerąsias. Eiti per gyvenimą tiesiai, nesižvalgant, be tikslo. Tiesiog eiti. Eiti ten, kur veda kojos ir kur akys mato. Bet kartais akys yra nieko vertos. Kartais svarbūs dalykai pamatomi ne akimis, o širdimi.“