Marija Misevičiūtė

2010m.

Trijų gyvenimų etiudai

Pirmas etiudas

Vieną žiemos vakarą, kai saulė užsimerkė ir apsiklojo juoda dangaus paklode,išgirdau tėvo žingsnius.Tysojau ant čiužinio, bet nesnaudžiau. Akys buvo plačiai pramerktos ir įsmeigtos į blausvai mėnulio apšviestas kambario lubas. Nerangiai susisukau į kamuoliuką ant dešinio šono. Mano sniego baltumo pūkinė antklodė, kurią mama neseniai apvilko, kvėpėjo ūkišku muilu. Jei įvykdavo taip, kad patalynė įplyšdavo, mama visuomet ją kruopščiai sulopydavo ar suadydavo. Jos rankos buvo tiesiog auksinės. Ji ne tik puikiai sukosi virtuvėje, prižiūrėjo gausią šeimą, namų ūkį, bet spėdavo numegzti vąšeliu  įvairių raštų staltiesėlių, užuolaidų ir net lovatiesių.

Tą tykią penktadienio naktį man nesisekė užmigti. Vis varčiausi nuo vieno šono ant kito. Staiga išgirdau tyliai trinktelint lauko duris. Atsisėdau ir pašnibždomis sušukau: “tėti!”. Tamsoje jo nemačiau, bet žinojau, kad tai tėtis grįžo iš darbo. Žemaičių plento tiesimas - varginantis savaitės darbas, bet ir vienintėlis mūsų pragyvenimo šaltinis, ginantis mūsų šeimą nuo bado ir ligų. 1930 metų krizė sukrėtė visą žemę. Ją galėjai be vargo pajusti ore, mieste, kalbant su aplinkiniais, skaitant spaudą, klausant radiją. Daug žmonių neteko darbo, tarp jų ir mano tėvas. Puikus batsiuvys, amatininkas. Anksčiau dirbęs  batų fabrike. Nors užgriuvus šiai nelaimei buvo sunku, bet  tuometinė vyriausybė sugebėjo aprūpinti skurstančias, bedarbių šeimas. Vežė  vyrus, šeimų galvas, tiesti Žemaičių plento. Man buvo septyneri, kai savo kailiu patyriau tuos neramius krizės metus. Mūsų šešių asmenų šeima gyveno kukliame vieno kambario bute su virtuve, ,Kaune. Tai buvo privačiai nuomojamas butas Šančiuose. Šilti ir jaukūs namai, kuriuose visi sugyveno be barnių. Kai man buvo penkeri, tėtis parsivežė savo mamą iš kaimo. Nuo tada gyvename septyniese.

Nusivilkęs savo drabužius, tėvas atsargiai priėjo prie manęs ir atsitūpė.

-Elena, vis dar nemiegi?

-Tai, kad kamuoja negeros mintys. Neleidžia man pasinerti į sapnų karalystę,- atsakiau. Stebėjau jo keistą veido išraišką, kuri lyg bylotų apie prieštaringų jausmų kovą.

-Vaike, pasistenk užmigti,- taręs, norėjo kilti.

-Tėti, aš bijau to, ką kalba per radiją žmonės. Nenoriu, kad mes liktume alkani. Noriu tau padėti dirbti.

Išgirdęs mano balse skausmo ir neapykantos gaidą, nukreiptą į likimą, jis patogiau įsitaisė šalia manęs ant plono čiužinio.

-Nori, papasakosiu, ką man teko patirti per Pirmąjį pasaulinį karą?

-Manau, kad ne. Bet vis tiek pasakok, - dirbtinai nusišypsojau. Tėvo žvilgsnis nukrypo  kažkur į tolį. Giliai įkvėpė ir pradėjo:

- Prieš šešioliką metų, tai yra 1914 metais, kuomet Lietuva dar buvo priklausoma nuo carinės Rusijos valdžios, buvau pašauktas išvykti tarnauti į armiją. Dalyvavau Pirmajame pasauliniame kare, mūšiuose prieš kaizerinę Vokietiją ir Austro-Vengriją. Ar gali patikėti, kad mūsų net normaliai neapginklavo? Du kareiviai gynėsi vienu šautuvu. Tuo tarpu vokiečių kareiviai buvo puikiai parengti karui,- susiraukęs dėstė toliau,- bet įvyko tai, kas buvo realiai neišvengiama. Aš ir keletas kareivių iš Lietuvos prie Rumunijos sienos patekome į nelaisvę austro-vengrams. Buvome nugabenti į Austrijos belaisvių stovyklą Alpių kalnų papėdėje. Bet mes nesėdėjom ten ilgai, ne, ne. Pasprukom! Taip mes bėgom naktimis, rinkom grūdus maistui, o dieną slėpdavomės kur papuldavo, griūdavome pasliki ir išsekę. 1916 metų vasarą keliavome per visą Europą link Lietuvos. Buvo tikras košmaras.

-O kada tu susipažinai su mama?

- Lietuvą pasiekėm tada, kada karas buvo pasibaigęs ir Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos. Tavo mamą pažinojau dar prieš  man išvykstant tarnauti rusams. Ji man labai patiko.Troškau grįžti ir sukurti šeimą su ja. Todėl, matyt, mano ryžtas buvo nepalaužiamas.

 Išaušus saulėtam rytui, visa šeimyna pabudo vienu metu, tarsi susitarę. Tądien, kuomet mamai padėjau virtuvėje skusti bulves bei kitas daržves, prašnekom apie jos gyvenimą.

Mano mama Veronika gimė 1893 metais. Kuomet jai sukako aštuoneri, jos motina mirė, palikdama vyrą našliu su maža mergaite. Nežiūrint į tai, vyras vedė kitą moterį, su kuria susilaukė berniuko. Veronika padėjo auginti jį savo pamotei. Lietuvoje nebuvo  lietuviškų mokyklų, buvo mokoma rusiškai.

- Gerai, kad nors sekmadieninėse mokyklose slapta pavyko mokytis lietuviškai...-šypsojosi man mama.

Veronika mokėjo iš viso keturias kalbas, kurias išmoko lankydama “gyvenimo universitetus”. Vokiečių okupacijos metais ji dirbo vokiškose valgyklose patarnautoja: plovė indus, ruošė valgį, valė patalpas. Čia pramoko vokiečių kalbos. Aplenkėjusioje Lietuvoje dažnas mokėjo ne tik kalbėti lenkiškai, bet ir skaityti. O juk rusai -  buvę okupantai – irgi išmokė savos kalbos.

Vaikystėje Veronika užsiimdavo namų ruošos darbais, todėl išaugo puiki šeimininkė. Pasibaigus karui, sulaukusi savo išrinktojo, ji ištekėjo. Greitai po vestuvių Veronika susilaukė  savo pirmagymio sūnaus, kuris, deja, sulaukęs ketverių metų, mirė nuo meningito. Moteris gimdė iš viso septynis kartus, bet užaugino tiktai keturis vaikus: trys dukras ir vieną sūnų.

Mama išgyveno dėl to, kad neturėjo sąlygų mokytis. Dažnai ji man sakydavo, kad reikia mokytis, nes tuometinėje Lietuvoje gerai gyvendavo tie, kurie turėjo išsilavinimą, profesiją.

Ėjo 1940-ieji. Lietuvoje jau buvo įvesta Tarybų armija. Mūsų kaimynystėje apsigyveno rusų karininko šeima. Mano mamą ir mane stebindavo karininko žmonos apranga, nes į parduotuvę ji dažnai eidavo pasipuošusi ilgu rytiniu chalatu, ant kurio puikavosi juodsidabrė lapė. Mama sakydavo, kad tai byloja apie visišką neišmanymą ir labai žemą kariškių žmonų estitinį skonį bei supratimą.

Mama mėgo lankyti spektaklius bei kino teatrus, todėl ir mane dažnai nusivesdavo. Mano tėtis Jonas, nemokėjo gerai lietuviškai skaityti ir rašyti. Galima sakyti buvo beraštis. O tai  tuo metu buvo dažnas reiškinys. Pokario metais pas daugelį nebuvo nei radijo  nei laikraščių. Tėtis grįždamas iš darbo atsinešdavo laikraštį ir liepdavo skaityti nuo pradžios iki galo. Taip aš, dėka tėčio reiklumo, tapau labai išmanančia politikoj. Mokykloje praktiškai visada buvau giriama istorijos mokytojos už susigaudymą tuometiniuose įvykiuose. Nors mano tėvai neturėjo išsilavinimo, tačiau sugebėjo pažadinti manyje norą mokytis ir siekti savų tikslų.

 Antras etiudas

- Tu suski nelaimingas! - iš baimės staugė plonu balsu klasiokas. Jo kūnas trukčiojo, o akys bėgiojo po klasę, ieškodamos pagalbos.

- Kad tave kur velnias!- nuliūdęs nunarinau rankas žemyn, galvą pakreipiau į lango pusę. Buvau įsitikinęs ,kad iš visų jėgų sviestas akmuo pataikys tiesiai į klasioką. Tačiau jo mikli reakcija išgelbėjo šią situaciją nuo tragiškos, tačiau teisingos baigties.

- Tu gal išprotėjai?!- cypė visos klasės mergaitės, o joms iš paskos pasigirdo ir rūstus, bet išsigandęs mokytojos balsas.

- Vidmantai, ką, po perkūnais, čia išdarinėji?- barės mokytoja, mostaguodama rankomis į šonus.

Man, ši situacija atrodė tokia absurdiška. Juk turėjau pataikyt!  Vietoj to, kabineto lango stikle žiojėjo nemenko dydžio skylė. Kokia neteisybė. Buvau tik antrokas, tačiau padūkęs it viesulas. Nors nepalygint drausmingesnis už klasioką, kuris sugebėjo išsisukt nuo mano smūgio. Šis mane nuolatos persekiodavo ir visaip erzindavo, pravardžiuodavo, terorizuodavo, lįsdavo, neduodavo ramybės. Mano veiksmus galima pateisinti - agresijos proveržio pretekstą jau nusakiau.  Visa tai vyko prieš septynerius metus. Dabar aš nebesisvaidau akmenimis. Nebent knygomis, nes jos dažniausiai būna mano rankose. Vakarus leidžiu namuose, prie įkyriai zyziančios lempos, skaitau, rašau. Galima sakyti, kad esu namisėda. Šiuo metu aš devintokas ir mokaus 21-oje vidurinėje mokykloje. Ji už dviejų minučių kelio nuo namų. Klasėje nesu nei per daug ryški individualybė, nei per daug blanki. Esu kartu su visais, bet ir atskirai nuo visų. Faktas, kad nepriklausau jokiai bičų grupei ir neturiu geriausio draugo. Taip pat ir merginos. Tai man nėra aktualu. Visgi esu jaunas džentelmenas, kaip sako mano tetulės.

Vasarą dažniausiai leidžiu sode, ravėdamas daržoves, purendamas žemę, tvarkydamas aplinką. Man tai pats tikriausias laiko gaišinimas. Negaliu pakęsti to priverstinio darbo. Tas pats ir namuose: ištisai esu verčiamas daryti kažkokius namų ruošos darbus. O jei grįžus mamai iš darbo būnu ko neatlikęs -  kyla baisiausi barniai. Iš to gali išplaukti ir lipnus odinis diržas bei  tvirta tėvo ranka.

Kartais, porai savaičių išvažiuojam į Palangą. Ten deginame savo kailius iki parudijimo. Be galo mėgstu jūrą. Nepaliaujamas bangų ošimas, dūžimas į smėlį, gaivus miško dvelksmas užnugary. Fantastika. Gamta yra stebuklinga, aukščiausiųjų jėgų sukurta realybė. Beje, nors ir esu krikštytas, aklai netikiu. Turiu omeny, kad esu šiek tiek kategoriškas tam tikrais  religiniais aspektais.

Mėgstu konstruoti įvairiausius mechanizmus, ypač šautuvus ir automobilių modelius. To mane išmokė tėtis. Jis yra puikus meistras. Dirba statybose sunkų ir daug fizinių pastangų bei išmanymo reikalaujantį darbą. Tėtis - darbų vykdytojas.  Jis atranda klaidas ir taiso inžinierių projektus. Tėtis buvo kviečiamas atstatyti sugriuvusius dėl kitų statybininkų padarytų klaidų pastatus. Mes gerai sutariame. Įdomus jo darbas paskatino ir mane su draugais statyti žemines. Jas pats projektuodavau. Kartais būdavau pakoreguotas tėvo ir  su juo įrengdavome duris, langus. Tai buvo nuostabi mūsų, vaikų vieta. Jose slapstydavomės, kurdavom, žaisdavom. Kitas, visiškai atskiras nuo kitų pasaulis -  mūsų sukurta reali utopija.

Mamą labai gerbiu už jos valingumą bei darbštumą. Ji visur suspėja, daug nuveikia. Dirba direktoriaus pavaduotoja mokykloje, moko vaikus, veda įvairius renginius, yra kvalifikuota padagogė, baigusi geografijos studijas. Daug keliavusi ir mačiusi. Moteris su gyvenimiška patirtimi.

Mano gimdytoja pasakojo, kad kai buvau dar visai mažas, pagalvė man atstodavo akordeoną. Maigydavau ją ir, rodės, girdėjau įsivaizduojamą instrumento muziką. Turbūt dėl to tėvai man vėliau nupirko tikrą “Weltmeister”akordeoną. Lankiau muzikos pamokas, nors muzikantu ir netapau. Tačiau muzika mane veža. Tėvai nuo mažens vesdavosi mane į koncertus, o dabar einu pats. Praeitą vasarą, Vyto (tėvo brolio) sode radau seną armoniką. Todėl mokykloje nuo šių metų groju vaikų liaudies ansamblyje armonika bei akordionu. Myliu muzikos skambesį.

 Trečias etiudas

Buvo visuomet sunku naktimis. Atrodydavo, kad pagaliau verksmas už sienos nutildavo, o sapnas tyliai įsliuogdavo į vidų, uždarydamas sąmonės duris, leisdamas atsikvėpti. Įsivaizduoju, kaip sunku būdavo tėvams keltis anksčiausią rytą, keisti vystyklus, niūniuoti lopšinę, glostyti galvą bei žindyti ištroškusią mažąją būtybę. Dieną prižiūrėtojo darbas tekdavo man, ištikimajai seseriai. Keičiau neseniai išrastus pampersus ,kaip kokiai žaislinei lėlei Baby Born, maitinau košelėmis: dažniausiai trintomis vaisių ar grūdų. Ploviau kakučius bei vežiodavau po kiemą. Kaip būdavo skaudu, kuomet visi kiemo draugeliai žaizdavo “Tuku tuku”, o aš turėdavau mindžikuoti vietoje su vežimėliu ir  tik  iš šalies stebėti. Juk negalėjau palikt sesers (?). O visgi?

Išties labai džiaugiuos gavusi sesę. Žinau, kad mes kartu būsim tikrai artimos. Marija yra tikras dinamitas.Visur jos pilna. Juokingiausia tai kad ji mėgdavo nepastebėta įlįsti į mano lovą ir ten kai ką pridaryti. Tie jos ekskrementai buvo ne tik mano guolyje, bet ir ant baltų sienų. Maži juk visi buvom šikniai.

Mano mama labai aktyvi moteris. Kuo tik neužsiima: nuosavas teatras, šokiai, joga, sportas ir t.t. Kur tik ji - ten ir aš. Pamenu, kaip kartu vaidinome klounus. Aišku, didžiausių ovacijų sulaukė mano sesuo, kuri atliko lėlės vaidmenį. Tada juokas sruvo pro ašaras. Marija buvo paslėpta krepšyje ir įnešta į sceną. Išlipusi iš jo ji nė kiek nesutriko. Jautėsi kaip namie. Buvo gera juoko dozė, kai ją motina - klounė, aikčiojant žiūrovams, pradėjo mėtyti į orą ir visaip kitaip vartalioti.

Beveik visi mano klasiokai  yra netašyti kvaišos, maži, dar nesusitupėję vaikėzai.  Asmenybės individualumas, savitumas yra griežtai nepriimtinas jaunimo hierarchijoje. Jei prieštarauji jai -  esi nieko vertas, nurašytas bei pasmerktas. Belieka eiti išvien ir adaptuotis.

Kaip aš išsiskiriu iš tariamosios “pilkosios” minios? Pirma, aprangos  ekscentriškumu, spalvų deriniais, modeliais. Pavyzdžiui, įliemenuotos, suvarstomos, plačios kliošinės kelnės - visiškai neįprasta tarp paauglių. O išties, tai, ką aš dėviu, yra nepaprastai unikalu ir stilinga. Mano klasiokėliams to nesuprasti. Antra, tai sąmoningas aplinkos ignoravimas, savo vertės suvokimas, bet neišaukštinimas. Nenoriu pasakyti, kad esu vienintėlė gėlė, auganti darže, tikrai ne. Esu tolerantiška įvairaus “rango” personoms, nesmerkiu ir nesistebiu skirtingais žmonių požiūriais. Turiu draugų, kuriems skiriu daug laiko ir dėmesio. Užklasinė veikla - žurnalistika, vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų. Mūsų komanda  maketuoja laikraštį “Ultra Vires”, rašome stulbinančiai iš koto verčiančius straipsnius, “tūsinamės”, geriame arbatą ir daug diskutuojame apie perskaitytas knygas, žymių autorių sentencijas, tiesos ir būties reikšmes bei jų įtaką mūsų gyvenimui. Būrelyje yra po lygiai merginų ir vaikinų, todėl balansas ir sutarimas akivaizdus. Visi aktyvistai ir tikri “bajeristai”. Horoskopų rašymas sukėlė juoko ašaras ir pilvo skausmus. Darbas ir veikla laikraštyje “Ultra Vires”- įdomiausia, kas įvyko per pastaruoius keletą metų man besimokant mokykloje.

Esu aukšta, tačiau nelaiba. Močiutės gaminami patiekalai, įvairiausi miksai -neatsiejama mano gyvenimo dalis, dėl ko ir esu apkūnoka. Iškreipti mitybos įpročiai nelengvai pakeičiami. Sakyčiau, kad tai reikalauja nemažai moralinių, psichologinių, valios pastangų. Pokyčiai visada vyko, vyksta ir vyks.

 -Tvirtai prikabinai virvę? – klausiu.

- Taip, viskas paruošta. Belieka užvesti variklį,- šūktelėjo man Vytas. Atsisukau į Mariją ir tvirčiau užrišau jai kapišoną bei šaliką. Vėjas grėsmingai siautėjo, atrodė, kad prie automobilio prikabintos rogės bus nuplėštos ir nupūstos į tolį. Pasodinau seserį ant rogių, apglėbdama ją savo ilgomis kojomis. Pašvilpiau Vytui. Pradėjome judėti. Sniegas barškėjo po rogėmis, vėjas negailestingai plakė snaiges į mūsų veidus. Greitis didėjo. Vytas spaudė akseleratorių. Taip tampė dvi seseris miško takais, o jos spygavo,  pagautos laimės akimirkos. Tokie momentai palieka prisiminimus visam gyvenimui.