Marija Misevičiūtė

2011m.

Stebėjau, kaip vaikai strimgalviais krovė sąsiuvinius į kuprines,stengdmiesi pralenkti vienas kitą lėkdami pro klasės duris.Jie net nežvilgtelėję nėrė pro mane į sausakimšą paauglių  minią. Nepamenu ar aš pats kada taip skubėjau iš pamokos į pertrauką. Dažniausiai pasilikdavau ir persimesdavau keliais žodžiais su mokytoja. Tai buvo žymiai įdomiau nei lakstyti kieme su bendraklasiais. Galėdavau pasikonsultuoti dėl užduočių ar šiaip pasišnekučiuoti apie gyvenimo tiesas.

Kadais buvau protingas vaikis.Atlikdavau visas užduotis idealiai, mokiausi aukščiausiais įvertinimais, svajojau apie stojimą į Harvardą. Mokytojai labai vertino mano gebėjimus logiškai išmąstyti uždavinius bei gyrė už geros atminties lavinimą. Buvau tik šeštokas. Praėjus dvidešimčiai metų, aš stovėjau čia, prie tų pačių durų, laukiau kol pasibaigs pamoka.
-Tėti,tu jau čia,-išgirdau pažįstamą sūnaus balsą.Visiems vaikams išgarmėjus iš mažos klasės, jis priėjęs prie manęs, apkabino per liemenį.
-Ei,kaip sekės?-džiugiai klasiau Jorio, nepaisydamos jo virpačios lūpos ir surauktų antakių,- gerai,- numykė tas ir įsikibęs tėvui parankėn, timptelėjęs tarė,- eime.
Važiavom namo kūrį laiką tylėdami. Joris mokėsi šeštoje klasėje. Muzikos mokytoja gyrė man sūnų už jo gebėjimus, todėl leidau jį į muzikos mokyklą. Jam puikiai sekasi. Jis- ne toks, kaip aš kadaise. Joris linksmas bei mėgiamas bendraklasių.Per klasės išvykas visiems skambina įvairias balades savo gitara, kurią jam nupirkau prieš du metus Kalėdų proga. Imlus vaikas, visi juo didžiuojamės.Tik šįsyk, kažkas jam nedavė ramybės.Nors vairuodamas apsimečiau labai susikoncentravęs į slidų, apledėjusį kelią, vis žvilgčiojau per veidrodėlį galinėn sėdynėn. Stebėjau sūnaus žvilgsnį. Jis buvo nukreiptas į tolį, į neaprėpiamą nežinomybę ,kamavusią jo sąmonę.Galiausiai jis prabilo.
-Šiandien supratau, kad noriu rasti tinkamą kelią.
Aš visuomet žavėjausi sūnaus apsiskaitymu, giliomis mintimis, bet jis mane ir šįsyk nustebino.
-Ką turi omenyje?-paklausiau jo kaip lygus- lygaus.
Jis tylėjo. Po poros minučių vos girdimai , mįslingai atsakė.
-Kelią, nuvesiantį į pasaulio kraštą.
Likau be žado.Mąsčiau, ką sūnus nori tuo pasakyti, gal tai dar vienas jo vaikiškas pokštas? Nuleidau viską juokais.Grįžę namo apie tai daugiau nebešnekėjome.Dabar,
Kai tai prisimenu, kaltinu tik save. Kodėl neleidau peržengti savo kaip suaugusio žmogaus nuostatų?Juk jis tik vaikas. Gal norėjo išsipasakoti savo svojones apie kažkokį pasaulį kurio nėra. Juk man tereikėjo jį išklausyti. To nepadariau, todėl praradau viską.
Tą lietingą vakarą, kai Joris buvo giliai įmigęs,sedėjau prie rašamojo stalo ir braižiau darbo projektą. Buvau geras savo srities specialistas. Man patiko architekto profesija. Joje yra ir kūrybos, ir praktinės logikos.Mano mintys vis tolo nuo vaiko pasakytų žodių.Darbas jas išgrūdo iš mano sąmonės be pasigailėjimo.
Po dviejų savaičių važiavau į darbo konferenciją.Turėjau pristatyti savo poros mėnesių glūdintą,šveistą ir poliruotą projektą, puikiai atitinkantį šiuolaikinius standartus.Pakeliui papuoliau į siaubingą kamštį.Barbendamas pirštais į mašinos vairą,stebėjau, kaip aplinkiniai automobiliai spjaudosi dujų debesimis,užklojančiais giedrą dangų.Pajutau burnoje šleikštulį.Nemėgstu technikos naujadarų mašinų, motociklų ar dar kokio išmislo.Gamta man vienintėlis išsigelbėjimas nuo kasdieniškos ir pabodusios rutinos.Prasidėjo tūžminga dargana.Teko įjungti stiklo valytuvą.O štai ir išgirdau kažkur cypiantį telefoną. Apčiupinėjęs visas palto kišenes, supratau garsą sklindant nuo galinės automobilio sėdynės. Pagriebęs krepšį , išėmiau nerimstantį mobilųjį.Paspaudžiau “atsiliepti”. Skambino mano vaiko auklėtoja.
-Mm ,klausau?-numykiau.
-Laba diena, ar čia Adomas Jantruvas? Skambina jūsų sūnaus auklėtoja,- skubiai išbėrė moteris.Girdėjau jos gilų, neramų kvėpavimą.
-Taip, ar kas nors nutiko?-mano balse buvo justi lengvas susijaudinimas.Įsiklausiau į tylą ragelyje.Sutrikau ir pakartojau klausimą, tik šįsyk moters nerimas buvo aiškiai išstatytas į eterį.Suklusau.
-Pone, jūsų vaikas, Joris… Bijau, kad jis pabėgo iš keleto pamokų.Kadangi Joriui tai nebūdinga ,nes jis nuostabus mokinys, negalėjau nepaskambinti ir nepranešti jums.
“Joris? Kodėl jis taip pasielgė?”-mąsčiau. Nutilus sūnaus auklėtojai ,nedelsiant paklausiau.
-Kada tiksliai pastebėjot, kad jo nėra?
-Apie dvyliktą. Maniau, kad jis matematikos olimpiadoje.Tačiau po to turėjo sugrįžti į pamokas… – nutilo.
-Ar bandėt jam skambinti į mobilų?
-Taip, net kelis sykius,bet įsijungdavo tik autoatsakiklis.
-Sakykite, ar nepastebėjot daugiau dingusių mokinių?
-Tiesą pasakius taip, jo geriausias draugas buvo šiandien tik pirmoje pamokoje.Bet jis man pasiskundė galvos skausmais ir aš jį išleidau namo.Negi jie kartu susimokė?
-Šito aš nežinau, bet gali būti tokia tikimybė.Nesijaudinkite, aš pažįstu savo sūnų.Joris prieš kažką darydamas labai gerai psvarsto pasėkmes. Jei pabėgo, vadinasi su reikalu. Aš grįšiu namo ir palauksiu jo. Joris žino kelią namo, ras kaip grįžti.
Moteris tylėjo. Aš taip pat. Tolumoj girdėjau mokyklos garsus, kuriuos mano sąmonė be vargo piešė man prieš akis.Vaikų spygavimai, kojų trepsėjimai, juokas ir kivirčų užuomazgos.Visa tai jungėsi į bendrą peizažą,kuriame kažko trūko. Jorio. To kuris bemaž geriausiai mėtė humoro frazes.
- Alio, ar jūs dar čia?-iš kažkur išplaukė išskydęs stambios, vidutinio amžiaus moters vaizdas bei sunerimęs jos kalbos tonas. Susizgribau tik po kelių sekundžių, kad čaižaus balso adresatas esu aš.
- Aa taip. Atleiskit, man. Ačiū jums už informavimą.Pasistengsiu, kad tai nepasikartotų.
- Taip. Rūpinkitės juo. Bėje, kol dar nepamiršau, šiandien mane labai stebino Jorio tyla per pamoką. Kalbėjome įdomia tema apie “Etiką už mokyklos ribų”. ”Tai bent kokia įdomybė!- pamaniau.” Jis neištarė nė žodžio… Na, netrukdau jūsų,sėkmės.
-Ačiū, sėkmės ir jums.
Greit suradau Jorio numerį. Paskambinus, įsijungė autoatsakiklis. Nieko gero. Galvoj zvimbė įvairios mintys it bitės darbininkės.Nešiojo mano mintis lyg nektaro kruopelytes ir lipdė jas į vieną korį. Pagaliau priešais esantis automobilis pradėjo judėti. Paspaudžiau akseleratorių ,o mašina atsiliepdama, pritarė skambiu variklio kriokimu.
Po itin įdomios konferencijos, iš kurios atsiprašiau valanda anksčiau, grįžau namo. Prieš tai užsukęs į parduotuvę nupirkau pamėgtų Jorio koldūnų. Buvo trys valandos, kai gurkšnojau svetainėje karštą,žaliąją arbatą. Joris turėtų įžengti pro duris už penkiolikos minučių.
Jau keturios valandos. Aš, sėdžiu svetainėje ant sofos ir gurkšnoju trečią puodelį žalios arbatos. Pabaigęs užsiplykinau ketvirtą juodos arbatos puodelį- vis šiokia tokia permaina. Aš visada vėsinu nervus karštu gėrimu.Organizmas aptingsta ir dalinai atpalaiduoja smegenis.Kitaip tariant, nuslepia tiesą kur nors gilyn į pasąmonę.Tačiau šįsyk šis metodas buvo niekam tikęs. Pabandžiau skaityti neseniai įsigytą romaną- biografiją ,apie istoriniais faktais pagrįstą Liudviko VI valdymą.Nesisekė. Mečiau ir tai. Su nerimu žvelgiau į laikrodį,liūdnai kabantį ant sienos, virš naujojo plazminio televizoriaus.Įsiklausiau į namo garsus. Laikrodžio mechanizmas primigtynai garsiai tiksėjo.Blanki nuojauta kažką kuždėjo, tačiau aš apsimečiau ,kad negirdžiu. Toliau sedėjau rankas sudėjęs, palikdamas šį reikalą tvarkyti likimui.
-Jori, sveikas, gera tave matyti šalia! Kaip tu? Ko toks susiraukęs? Mokytoja pastebėjo? – apžėrė Tomas mane klausimų virtine. Žvelgiau į jį ir stebėjaus, kad jis toks raudonas. Priminė buroką. Matyt skubėjo čionais. Mažos, juodos jo akutės, kaip dvi sagutės, pergalingai spindėjo.Nors aš pats nesijaučiausi didvyriu. Tai, ką ruošiaus daryti, buvo mano svajonė, o ne mažo vaiko paistalai ar susikurti vaizdiniai. Tomas buvo mano ištikimas draugas. Nuo pat mažumės mes krėsdavom įvairiausius kuriozus: pavasarį bei vasarą užsikardavome į aukščiausias medžių viršūnes, iš ten gasdindavom kaimynus, pamėgdžiodami vilkus arba šaltą žiemos rytą patys pirmieji versdavomės kūliais, nuo miške stūkstančių baltų kalnų, mokykloje per pertraukas arba mokytojai nusisukus, tampydavome ilgas klasiokių kasas, karštomis vasaros dienomis statėme slaptą būstinę, kurioje kurdovome įvairiausius planus, pavyzdžiui, kaip pavogti iš kaimyno saldžius, prisirpusius obuolius, kaip nugvelbti vieną kitą uogą ar pyragaitį iš virtuvės, mamai ruošiant pietus. Dažnai žaisdavome futbolą,o rudens popietes leisdavome mėtydamiesi purvo šoviniais.Tomas gyveno gretimame name. Vienas kitam galėjome mojuoti per tėvų miegamųjų kambarių langus.
-Viskas gerai, tik mąstau ar viską pasiėmiau būsimai kelionei,-sumelavau.Tomo šypsnis mane ir vėl prajuokino,- ei, viskas liuks,- tariau ir patapšnojau jam į petį,- aš vis galvoju, ar gerai darau įtraukdamas ir tave į šitą reikalą,- prisipažinau. Po mano žodžių Tomo veidas aptemo,lyg dangus prieš audrą, o tankūs jo antakiai susiliejo į vieną rūsčią miną.
-Tu ką? Juokauji? Praleisit tokį nuotykį?- tyliai, bet tvirtai ištarė jis,-žmogau,mes vienas kitą pažįstame per gerai,kad mėtytumėmės tokiomis frazėmis,- tęsė Tomas. Pakėliau akis į jį ir atsidusau.
- Dabar taip, ar pasiėmei pinigus?
- Jo, o tu turi visus rūbus ? Maisto?
- Aha,o kaip reikalai su įrankiais? Dokumentais? Turi fotiką?
-‘Alle sind da’,- prunkštelėjo.
- Varom,- tariau.
Mūsų planas nusigauti į pasaulio kraštą. O ten turim rasti didijį lobį. Sakoma, kad tas lobis pasiekiamas tik narsuolių didvyrių ir, kad jokie piktavaliai negalėsią įžengti į pasaulio kraštą, jei jų purvinose sielų jūrose tūnos nors menkiausias melo ar apgaulės šešėlis.Sakoma, kad tas lobis yra raktas, atrakinantis demonų užkerėtą spyną. Kas tą spyną atrakins, tas ras tai, ko trokšta. Tačiau ne tik šie mitai paskatino imtis šios beprotybės, kaip pavadintų bet koks, sveiką nuovoką turintis, asmuo. Man pabodo gyventi kaip suaugusiam. Norėjau nors sykį pasijusti visišku vaiku. Leisti savo fantazijos vaisiams susprogti ir pražysti realybės materijoje, tai buvo naujas reiškinys mano gyvenime.
Gimtasis miestas Kalis, esantis į pietvakarius nuo sostinės Bogotos. Pasaulio kraštas yra sandūroje tarp sienos su Ekvadoru bei ramiuoju vandenynu, mieste Tumaka. Legenda, kuria aklai tikėjau buvo tikra tiesa.