Didžiai gerbiamas  Lietuvos  Nepriklausomybės Gynėjau,

Į Jus kreipiasi laisvos Lietuvos pilietė. Tokios, apie kokią Jūs visada svajojote, kovojote ir nebijojote atlikti milžinišką žygdarbį. Negaliu nesididžiuoti tokia didele Jūsų meile Tėvynei, pasireiškusia noru apginti nuo priešų mūsų žemę, žmones ir tai kas visiems brangu. Žiūrėdama tų istorinių įvykų dokumentinius kadrus, žaviuosi lietuvių bendrumu, vieningumu, drąsa ir ryžtu. Tada kyla klausimai: „Ar jie tada daugiau mylėjo savo Tėvynę negu mes dabar?“ ir „ Už kokią Tėvynę jie kovojo ir ar ji pateisino jų lūkesčius?“

Deja, Jūsų svajonių sparnai neišsiskleidė, negalite įgyvendinti savo vilčių ir lūkesčių, tačiau tik Jūsų dėka Tėvynė dabar laisva. Jus suteikėte progą mums toliau ją kurti, bet ar mes pateisiname Jūsų lūkesčius.

Dabar aš noriu Jums papasakoti apie mūsų šalies, kurioje jaunas žmogus ieško savirealizacijos, kasdienybę. Tai, aišku, gali būti tik mano vienos nuomonė, atmiešta aplinkinių samprotavimais. Įžvelkite mano mintyse daugiau optimizmo ir vilties, o pesimistines nuotaikas nuvykite į šalį.

Praėjo dvidešimt Nepriklausomybės metų, užaugo nauja karta. Karta, kuri pilna naujų idėjų, minčių, polėkio dirbti ir tobulėti. Ji pasirengusi pakeisti Lietuvą taip, kad iš jos nebėgtų brangiausias valstybės turtas – žmonės. Mūsų karta labai skiriasi nuo ankstesnių, nes ji yra laisvesnė, be dogmų ir suvaržymų. Jaunuoliai gali rinktis ką panorėję, gali laisvai keliauti po visą pasaulį niekieno netrukdomi. Jų požiūris į pasaulį visiškai kitoks nei buvo anksčiau, sovietiniais laikais. Kitoks požiūris ir į Lietuvą – jau nebe tą, kuri buvo suvaržyta politinių peripetijų, o į laisvą ir savą. Nemažai lietuvių studentų išvyksta studijuoti į Europos aukštąsias mokyklas. Yra netgi tokių, kurie mokosi geriausiais pripažintuose pasaulio ir Europos universitetuose – Oksfordo, Kembridžo, Aalto, Stanfordo. Patobulėję, įgiję išsilavinimą daugelis grįžta į savo Tėvynę. Lietuvos moksleiviai labai gabūs, protingi ir daug pasiekę olimpiadų srityse. Praeitais metais viena grupelė mokinių pasaulinio lygio debatų olimpiadoje pelnė pirmąją vietą. Pavieniai mokiniai taip pat iškovoja daug prizinių vietų Europos ir pasaulio chemijos, matematikos, informatikos ir muzikos srityse. Apmaudu, kad valstybė gabaus jaunimo neremia ir nepadeda finansiškai. Gabių vaikų tėvai turi savo lėšomis apmokėti kelionę, dalyvavimą olimpiadose ir konkursuose. Jeigu vaikai būtų remiami, tai manau, jog jie pasiektų dar daugiau. Nes kuo didesnis finansavimas, tuo daugiau gali keliauti ir dalyvauti. Tačiau labai džiugu, kad mūsų gabiausieji vis vien puikiai atstovauja savo šaliai.

Lietuva taip pat gali didžiuotis mokslinių tyrimų laimėjimais. Naujausi lietuvių mokslininkų pasiekimai biomedicinos, lazerių, energetikos srityse diktuoja madas pasaulio mokslo visuomenei, darbai reikšmingi tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio mokslo, pramonės raidai. Lietuvos mokslininkai yra kviečiami į žinomus pasaulio universitetus ar kitus mokslo centrus. Per pastarąjį dešimtmetį novatoriškų mokslo darbų būta daug, tačiau ypatingai mūsų šalis pasaulyje garsėja lazerių pramone. Jokia kita pramonės šaka Lietuvoje nedominuoja pasaulinėse rinkose, o štai lietuvių kuriami pikosekundiniai lazeriai sudaro daugiau kaip pusę, femtosekundiniai parametriniai šviesos stiprintuvai – net apie 80 procentų pasaulinės rinkos. Be to, lietuviški lazeriai vis plačiau naudojami ne tik moksliniams tyrimams, bet ir diegiami pramonėje, medicinoje. Gaila, kad apie šiuos laimėjimus kalbama nedaug, visuomenė mažai informuojama.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO, Šengeno erdvę. Narystė Europos Sąjungoje Lietuvai davė didelę politinę, ekonominę ir struktūrinę naudą. Esame svarbios tarptautinės ekonominės ir politinės sąjungos nariai, mūsų balsas yra girdimas sprendžiant svarbiausius tarptautinius klausimus. Lietuvos valstybė tapo stipresnė ekonomiškai ir politiškai ir  buvo pripažinta Europos bei pasaulio.

Tėvynėje vyksta vis daugiau kultūrinių ir sporto renginių, netgi europinio masto! Šiais metais mūsų šalyje buvo rengiamas Europos krepšinio čempionatas, kuriam mes labai atsakingai ruošėmės. Pastatėme arenas, kurių didžiausia – Žalgirio – vienintelė tokio tipo Europoje. Prieš dvejus metus sukako 1000 metų, kaip Lietuvos vardas žinomas pasaulyje. Ši didinga sukaktis sukvietė daug lietuvių iš viso pasaulio atvykti į Tėvynę. 2009 metų vasarą vyko nuostabi moksleivių ir suaugusiųjų ,,Tūkstantmečio Dainų šventė”. Dalyvaujant tokioje šventėje jausmas yra neapsakomas – viena dvasia, viena tauta, vienybė. Visai taip pat kaip ir sausio 13-osios naktį, tik kitokiomis aplinkybėmis.

Dainų šventės – nepakeičiamas kultūros paveldas, kurį būtina perduoti ateinančioms kartoms. Jos vyksta kas dvejus metus. Visa tai skatina meilę Tėvynei. Tačiau dabartiniai vaikai nėra itin patriotiški ir mylintys savo šalį. Manau, kad tam didžiausią įtaką padarė auklėjimas ir aplinka, kurioje atžalos augo. Jei tėvai nebuvo patriotai arba vaikams neskiepijo nuo mažumės meilės Tėvynei, tuomet vaikams tai neatrodys vertybė ir jiems tai nebus įdomu. Tačiau viliuosi, jog užaugę šie vaikai supras, kokia iš tikrųjų yra brangi Lietuva. Juk Tėvynė kaip motina, o savo mamas vaikai visuomet myli. Mamos užaugina, saúgo, rūpinasi ir išleidžia vaikus į platųjį pasaulį. Tikiuosi, kad užaugę šie vaikai stengsis dėl Lietuvos ir dirbs jai.

Dvidešimtmetis atnešė Lietuvai ir gero, ir blogo. Visi žmonės, gynę mūsų Tėvynę Sausio 13-osios naktį, dalyvavę Baltijos kelyje ir kituose istoriniuose įvykiuose, tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma, kad bus gera gyventi savoje šalyje, be prievartos, baimės ir nusivylimo. Tikėjome, kad narystė ES sustiprins vidinį saugumą, kadangi ekonomikos augimas mažina visuomenės socialinius prieštaravimus, didina socialinį stabilumą, o tai stiprina demokratiją ir šalies gerovę. Tačiau dabartinė tikrovė sako ką kita. Vis daugiau žmonių emigruoja į kitas Europos šalis netgi už Atlanto. Jie tai paaiškina noru geriau gyventi. O juk Jūs kovojote už Nepriklausomybę, kad mes visi galėtume gyventi savoje šalyje. Dabartinės visuomenės dvasinė būklė labai prasta. Žmonės nepasitiki vieni kitais, savo valdžia ir nuolat skundžiasi. Dabartinėje valdžioje gausu korupcijos, melo, nesąžiningumo. Daugelis siekia tik naudos sau, daugiau turtų ir valdžios. Dažnai pamirštamas paprastas žmogus. Ir visa tai vyksta mūsų nepriklausomoje Lietuvoje. Dėl to skaudu kiekvienam. Gal būt dėl visko kalta ir valstybę apėmusi krizė. Žmonės neužtikrinti savo ateitimi, nes šalyje sumažėjo darbo vietų, daug įmonių bankrutavo, padaugėjo bedarbių. Tai prisidėjo prie emigracijos ir ekonomikos bei dvasinės žmonių būklės pablogėjimo. Lietuviai geriau bėga iš savo Tėvynės nei sprendžia savo šalies problemas.

Kas šįkart suburs visus kaip Sausio 13-ąją, kaip Baltijos kelyje, kad šalis neišsivaikščiotų? Paskaičius šių dienų spaudą, iš atminties išnyra garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco tokie pasakyti žodžiai apie Prancūzijos revoliuciją: "Revoliuciją pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o rezultatais naudojasi niekšai". Gal tai tinka visais laikais? Tinka ir mums?

Žinoma, Lietuva dar jauna valstybė ir negali per dvidešimtmetį tapti labai stipria visapusiškai, bėdų negali nebūti. Dabartiniai jaunuoliai, mokslo ir kitų sričių atstovai kuria Lietuvos ateitį, puošia ir puoselėja. Jie garsina Lietuvą pasaulyje ir į ją atvažiuoja vis daugiau turistų ir žavisi mūsų valstybe. Jiems patinka mūsų šalis, gamta, kalba bei papročiai. Mes padarėme didelę pažangą, turime kuo didžiuotis ir džiaugtis, tačiau labai daug kur reikia tobulėti. O svarbiausia, reikia būti visiems vieningiems, susitelkti, sprendžiant šaliai iškylusius sunkiausius ekonominius klausimus, aukotis, daug dirbti, žiūrėti ne tik naudos sau. Meilės, pasiaukojimo, kantrybės ir drąsos reikia mokytis iš Jūsų, Sausio 13-osios Tėvynės gynėjų. Mes niekada nepamiršime Jūsų aukos Lietuvai. AČIŪ JUMS!

Su didžiule pagarba ir padėka,

Jūsų  Karolina.