Garbingieji Lietuvos gynėjai,

ar pamenate Lietuvą, už kurios laisvę kovojote? Tą Lietuvą, kuri savo vienybe ir susitelkimu stebino pasaulį. Tą, kuri įkvėpė ryžto kaimyninėms šalims taip pat siekti Nepriklausomybės. Žmones,  kurie taip mylėjo savo valstybę? Aišku, kaip tai galima pamiršti...  Šie įvykiai jau tapo istorija. Gaila, kad šiandien kai kurių žmonių šie praeities įvykiai nebeįkvepia ateities žygiams.

Lietuva nuo savo Nepriklausomybės atgavimo labai pasikeitė. Tapome tikros šalies piliečiai, nes turime patį brangiausią turtą – Laisvę. Lietuva tobulėjo ir ekonomine, ir politine, ir infrastruktūrine prasme – per gan trumpą laiką pasiekėme labai daug. Esame lygiavertė valstybė su kitomis,  mūsų nuomonė irgi yra girdima (juk būtent už tai jūs ir kovojote!). Aišku, galėčiau kalbėti vien apie Lietuvos išorinį tobulėjimą – įstojimą į ES, NATO, technologijų pažangą ir kitų sričių gerėjimą, bet nemanau, kad tai yra svarbiausia. Deja, bet tobulėjant valstybės fasadui menkai kito mūsų, lietuvių, vidiniai dalykai: pasaulėžiūra, tolerancijos samprata, įvairios vertybės. Esame įpratę dėl savo bėdų kaltinti bet ką, tik ne save. Keikiame valdžią, kurią patys išrinkome. Labiau mokame skųstis, negu imtis realių, kažką pakeisti galinčių veiksmų. Dejuojame dėl emigracijos, finansinio nepritekliaus, o kur dar tautinės ar seksualinės mažumos, esą trukdančios daugybei lietuvių. Mūsų ideologijos formuotojais tapo televizija, interneto tinklalapiai ir reklama. Ar už tokią Lietuvą dabar būtumėte aukojęsi?

Neseniai mokykloje skaičiau Jono Biliūno novelę „Laimės žiburys“. Joje iškeliamas pasiaukojimo klausimas. Auka - sudėtingas dalykas, kuriam įvykdyti vis kyla kliūčių. Ir, aišku, ne kiekvienas tai aukai ryžtųsi. Manau, kad jus, Sausio 13-osios liudytojus, galima lyginti su šios novelės herojais, kurie sunkiai lipo į kalną tam, kad pasiektų žiburį, kuris suteiktų visiems laimės. Visi tie žmonės pasiaukojo pačiu ryškiausiu būdu – mirtimi. Taip ir Jūs. Tai buvo milžiniškas pasiaukojimas dėl Lietuvos, lietuvių tautos. Jūsų dėka mes esame laisvi. Bet ar mums tai atnešė laimės, kaip toje novelėje? Tam tikra prasme – taip, žiūrint, kaip suvokiame žodį „laimė“. Laimė tais laikais buvo žmonių susitelkimas ir susivienijimas. Jei šiandien nutiktų kažkas panašaus, galbūt mes ir vėl taptume vieningi. Aišku, gaila, kad taip dažniausiai įvyksta tik po žiaurių įvykių ir tos aukos apskritai reikia. Kaip būtų nuostabu, jei kiekvienas pasiaukotų bent šiek tiek! Dėl Lietuvos dabarties ir ateities. Kaip tai padaryti? Svarbu pradėti nuo savęs – keisti požiūrį, formuoti toleranciją savyje, galų gale – dažniau nusišypsoti praeiviui, padėti draugui, kaimynui, dažniau prisiminti šeimos narius. Atrodo, banalu, paprasta, kasdieniška... Bet tuo pačiu ir neretai pamirštama. Lietuviai Lietuvai duotų labai daug, jei dirbtų darbus, ne vien todėl, kad gautų algą, bet ir su intencija, kad tai daro dėl valstybės, dėl jos ateities.

Tuomet Lietuva artėtų prie gražesnės ateities vizijos. Ir jūs, mielieji lietuvybės puoselėtojai, džiaugtumėtės mumis. Mes turime vadovautis jūsų pavyzdžiu tai Lietuvos vizijai kurti. Auka – pirmas žingsnis. Aš tikiu, kad bent dalis lietuvių jį žengs...

Magdalena