PRIVALAI PAGAUTI SAVO SVAJONĘ

Karolina Slapšytė

Kiekvienas žmogus – savita asmenybė, turinti savo gyvenimą, užsibrėžtą tikslą ir lūkesčius. Vieni tikslai pasiekiami lengvai, kiti – įdedant daug noro, ryžto, polėkio. Tačiau ar viskam reikia bent šiek tiek sėkmės? Neretai, daug gyvenime pasiekusių žmonių prašome papasakoti savo sėkmės istoriją. Ar yra sekmingos gyvenimo istorijos receptas? Manau, kad kiekvienam žmogui jis skirtingas.

Daugelis sėkmės istoriją įsivaizduoja taip : aš norėčiau daug pasiekti, būti žinomas, turėti daug pinigų ir gerai gyventi. Tačiau ar viso to reikia? Šiais laikais pinigai daugeliui tapo didžiausia vertybe, tačiau jau ne vienas pavyzdys byloja, kad ir milijonieriai verkia. Tai kaip taip gali būti? Atrodo jie turi daug pinigų, už kuriuos galima beveik viską nusipirkti, bet yra nelaimingi, nesidžiaugia gyvenimu. Laimę ir gyvenimo sėkmę kiekvienas mūsų supranta savaip. Tačiau, mano nuomone,  gyvenimo pilnatvė gali ateiti tada, kai esame patenkinti savo nuveiktais darbais.

Pasvarstau,  kad sėkmingas žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties žmogaus nuostatų į tą gyvenimą ir būdų jį pasiekti. Galiausiai nuo asmenybės, jo charakterio. Būna žmonių, į kuriuos žiūrint atrodo, kad jiems tiesiog viskas sekasi: darbas geras, šeima puiki, žmogus laimingas, tačiau ar taip paprasta gali būti? Nemanau. Pakalbėjus su tokiu žmogumi supranti, kad jis pats tokią dabartį susikūrė nelengvai. Gal dėlto ir laimingas?

O dar kitas žmogus sako: „Aš viską taip darau kaip jis, ir dar daugiau, bet žiūrėk kaip man vis nesiseka?“ Žmogui trūksta pasitikėjimo savimi, kartais kantrybės. Ir dažnai nereikia žiūrėti į kitą, kaip jis tai darė ir pasiekė, o pačiam pagalvoti, kaip aš galiu to pasiekti. Sėkmė dažnai neapleidžia ir tų, kurie moka bendrauti su žmonėmis, nes jei būsi labai ,,pasikėlęs‘‘ ir dažnai rodysi savo viršenybę, pasiekti taip trokštamą savąją laimę turėsi be kitų pagalbos – pats vienas.

Sėkmingo žmogaus gyvenimo receptą norėjau sužinoti bendraudama su labai iškilia asmenybe Pijumi Brazausku. Mano pašnekovas šiuo metu jau pensininkas. Buvęs revizorius, kolūkio ekonomistas, įvairių kalendorių kolekcininkas, rengiantis parodas. 1992-2008 metais P.Brazauskas buvo Skriaudžių Buities muziejaus vedėjas, 1997 metais  to  muziejaus kalendorių ekspozicijos sumanytojas ir direktorius, o vėliau – P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos muziejaus darbuotojas. Jis mėgo ir dabar mėgsta bendrauti su žurnalistais, nemažai kartų davęs interviu ir pats kalbėjęs Lietuvos radijuje, aprašytas daugelyje laikraščių ir knygų, bet ir pats parašęs straipsnių Prienų rajoniniame laikraštyje. Dabar P.Brazauskas - „Tyruliečių“ daugiabučio namo bendrijos pirmininkas viename iš Kauno mikrorajonų, besirūpinantis gyventojų reikalais ir kaip aktyvus visuomenės narys Skriaudžių buities muziejaus lankytojams aprodantis to muziejaus kalendorių ekspoziciją,

Didžiausias P.Brazausko pasiekimas – Skriaudžių kalendorių muziejaus įkūrimas. Per visą savo veiklos laikotarpį, šis žmogus surinko netoli 10 000 įvairių kalendorių. Dėl to šis kolekcininkas net vadinamas kalendorių karaliumi. Didžioji jo sukaupta kalendorių dalis (apie 4000) saugoma ir eksponuojama Skriaudžiuose, jo paties įkurtame Kalendorių muziejuje. Jame lankėsi ekskursijos ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos, Rusijos. Po kiekvieno ekskursantų apsilankymo P. Brazausko kaupiamų kalendorių fondas pasipildo naujais egzemplioriais. ,,Įvedžiau tokį gana originalų mokestį - bilietas į muziejų yra ne kas kita, o kalendorius“, - juokiasi muziejaus direktorius. Pijus Brazauskas suskaičiavo, kad, skiriant po minutę kiekvienam kalendoriui, visiems jo sukauptiems eksponatams peržiūrėti prireiktų 55 valandų. Kalendorių karalius turi ir didžiausią Lietuvoje išleistą kalendorių su Europos šalių žemėlapiais, ir mažiausią, savo dydžiu primenantį degtukų dėžutę. Skriaudžių kalendorių muziejuje saugomi eksponatai iš 52 valstybių. Nuo Japonijos, Šiaurės Korėjos ir Honkongo iki Islandijos, Didžiosios Britanijos ir Rumunijos. Seniausias P. Brazausko eksponatas yra lietuviškas. Tai 1848 m. rusų ir lenkų kalbomis Vilniuje išleistas kalendorius. Istorinių eksponatų, sakykim, tokių kaip 1900-aisiais išleistas ,,Šv.Antano kalendorius‘‘, yra ir daugiau. Pijus Brazauskas sakosi nesuradęs daugiau bendraminčių Lietuvoje. Tačiau yra kolekcininkas Viktoras Jasiūnas, turintis didžiausią lietuviškų kišeninių kalendoriukų kolekciją Lietuvoje. Per daugiau nei tris dešimtmečius surinkęs per 20 tūkstančių kalendoriukų, išleistų Lietuvos teritorijoje. Kalendorių muziejus dar yra ir Kuršėnuose. Jame kaupiami kalendoriai bei medžiaga, susijusi su Laurynu Ivinskiu, pirmuoju lietuviškų kalendorių autoriumi. Tačiau šio muziejaus kolekcija yra kuklesnė nei ta, kurią Pijui pavyko Skriaudžiuose sukaupti.

Pijus Brazauskas yra mano namo kaimynas.  Mane žavi jo nepailstamas triūsas ir noras kažką naudingo duoti mūsų šaliai, Kaunui, kuriame gyvena šiuo metu, pagaliau namo bendrijai. Bendrijos pirmininko Pijaus veiklumas užkrečiantis ir gali būti pavyzdis dejuojantiems ir besiskundžiantiems lietuviams kaip  prasmingai nugyventi savo gyvenimą. Norėčiau, kad daugiau tokių žmonių būtų mūsų Lietuvoje! Žvelgdama į šviesų šio veiklaus lietuvio veidą, paklausiau: „Kokia yra Jūsų gyvenimo sėkmės istorija?“

,,Aš nebuvau tinginys. Esu svarstyklės, todėl viską labai pasvarstau, o dirbti netingiu. Nors gimęs pirmadienį – kalendoriai sako, kad pirmadienį gimęs žmogus arba tinginys, arba labai darbštus, tai aš pats save laikau darbščiu žmogumi. O per darbštumą viskas ir ateina. Juk sakoma, kad tik 1%  yra gabumo, 99% - darbštumo. Ir namuose, daug ką aš pats padariau, netingėjau dirbti ir sekėsi. Ir vis pagalvodavau, apsvarstydavau ar tinka, ar reikia. Galbūt kartais gyvenime buvau apsirikęs, bet dauguma atvejų – pavyko“,- pasakoja žymus kolekcininkas.

Gyvenimo vertybės formuojasi jau vaikystėje. Todėl daugybė dalykų žmogaus gyvenime priklauso nuo vaiko auklėjimo šeimoje, nuo aplinkos. Jei tėvai vaiką auklėdami dažnai jį gyrė, padėjo mokytis ir tobulėti, tuomet jis tapo motyvuotu žmogumi ir turėjo savo svajonę. Tačiau jei vaikas augo šeimoje, kurioje jis nelabai kam rūpėjo, tuomet jis turi būti labai stipraus charakterio ir užsispyręs, kad pats, savo noru siektų užsibrėžtų tikslų.

Be šių didžiulių pasiekimų savo gyvenime, Pijus yra labai geras, kilnus, mylintis gamtą žmogus. Žinau, kad ištikus nelaimei, jis visuomet padės, patars. Kalendorių mylėtojas – taip pat puikus tėvas ir senelis. Jo sūnus Vytaras – matematikos mokslų daktaras ir profesorius. Sūnaus turima mokslinė disertacija prieš keletą metų buvo vienintelė Lietuvoje. Pijaus atžala su šeima gyvena Amerikoje. Jie kiekvieną dieną skambina seneliui, bet tėvui šiek tiek liūdna, kad negali matyti sūnaus, marčios ir anūkų dažnai. Įgiję patirties savo darbų srityse, Vytaras su žmona ir vaikais grįš į Lietuvą. Visa tai rodo, kad kolekcininkas itin gerai išauklėjo savo sūnų, juo visada rūpinosi ir mylėjo.  Skriaudžių muziejaus įkūrėjas  daug dėmesio skiria ir  savo anūkams. Jis kiekvienam vaikaičiui savo rankomis padarė po kalendorių. Tai rodo didelę meilę  ir atsidavimą šeimai.

Tokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų, kaip mes turime dabar, Pijus Brazauskas neturėjo. Būdamas jaunu, Pijus visada daug mokėsi, stengėsi tobulėti, buvo atkaklus ir užsispyręs. Besimokydamas Vilniuje, kiekvieną dieną eidavo į biblioteką semtis žinių. Prie knygų prasedėdavo iki pat nakties. Biblioteka dirbdavo iki 23 valandos. Tik būnant be dvidešimties minučių vienuoliktą valandą vakaro, studentas nuspręsdavo – gal jau laikas eiti. Ir vieną kartą jam taip užsisėdėjus, bibliotekos darbuotojai skaitytojo vos neužrakino pastate. Tikriausiai toks noras mokytis Pijui buvo įskiepytas nuo pat vaikystės. Kolekcininko vaikystė nebuvo lengva.  Jis  gimė prieš pat karą – 1940 metais, o gimtinė buvo prie pat Lenkijos sienos – netoli Kalvarijos. Vėliau visa jų šeima buvo iškeldinta į Kalvariją. Šeimoje augo penki vaikai, o Pijus buvo pats vidurinysis – trečias brolis. Mokėsi Nemunaičių septynmetėje mokykloje, o po to nuo 9 iki 12 klasės Kalvarijos vidurinėje mokykloje. Kiekvieną dienelę pėdindavo  5 km, o žiemą, kai užpustydavo, tekdavo ir 6  km kėblinti. Prasidėjo kolūkinis gyvenimas. Tėvai – ūkininkai. Pijus prisimena: „Gyvenome sunkiai, bet maisto netrūko, nes labai taupėme. Mums pasisekė, kad šeimą iškeldino iš parabižio zonos, nes kitaip būtų išvežę į Sibirą. Mokslo metais eidavau į mokyklą, o vasarą į kolūkį. Ir aš, ir mano tėvai buvo kolūkiečiai.  Vaikai! Mokykitės, mokykitės! Nelikite šitame prakeiktame kolchoze, - taip sakydavo mama.“ Motinos žodžiai taip pat skatino Pijų tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Dėl šio neeilinio žmogaus nenuilstamo darbo – mes galime džiaugtis galybe kalendorių ir jų muziejumi. Juk kalendoriuose gausu liaudies papročių ir išminties. Per juos galima susipažinti su įvairių tautų kultūra, tradicijomis, gyvenimo būdu, istorija, kitomis šalių bei tautų ypatybėmis. Tai yra didžiulis palikimas ateities kartoms.

Dabar visiems galiu atsakyti į klausimą, kad gyvenimo sėkmės istorija -  meilės darbui ir gyvenimui mišinys. Kiekvienas esame savo likimo šeimininkai. Patys sau nusibraižome gyvenimo tikslą. Ir esame laimingi, jei jį pasiekiame. Svarbiausia rasti kelius ir būdus tą tikslą pasiekti – tuomet dirbti būna daug lengviau, nors tie darbai būna nuobodūs ar įkyrūs. Kai užsidegusi ką nors darau ir žinau, kad tai bus man naudinga, pravers ateityje – tuomet būna lengviau, nes žinau dėl ko tai atlieku. Aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, dažniausiai noriu viską padaryti kuo greičiau ir užsiimti kitais dalykais. Tačiau visuomet nutinka taip, kad ilgai užtrunku, bet džiaugiuosi tuo, kad nemetu darbo, o jį pabaigiu iki galo. Dabar jau išmokau kruopščiai susiplanuoti savo darbą, kad nesėdėčiau prie vieno dalyko ilgai. Noriu tobulėti visapusiškai, nes žinau, kad tai pravers gyvenime.

Kalendorių kolekcininkas – puikus pavyzdys man, kaip įdedant daug laiko ir pastangų, galima šitiek pasiekti gyvenime. Jo veiklos įnašas mūsų šaliai, atsidavimas savo sričiai ir žmogiškumas tik skatina mane tobulėti - ir kaip asmenybę, ir kaip žmogų.  Matydama Pijų Brazauską  ir jo pasiekimus, aš galiu kopti gyvenimo laiptais aukštyn bei sakyti: ,, Aš irgi galiu”.