Šešiolika metų, pulsuojančių galimybėmis

Žydrūnė Norkutė

Pasaulis. Galbūt vieniems jis atrodo be galo didelis, kitiems neaprėpiamai gražus, tretiems per ankštas, o man pasaulis tai gyvenimai. Tūkstančiai asmenybių, klystkelių, suklupimų, ašarų, džiaugsmo ir nesėkmių. Milijardai nuotykių, adrenalino injekcijų, klaidų ir.. ir laisvės. Svarbiausia, kad gimstame su kraujyje užkoduota laisve. Kartais gyvenimas mus išduoda ir tampame tarsi akmenėlis bate, kartais mes išduodame jį.

Tačiau kiek barnių bebūtų, negalime trenkti durimis.  Gyvenimui nieko nereiškia į teismą nuneštas skyrybų prašymas. Prieš gyvenimą pareiškimo parašyti neįmanoma. Gyvenime tik likimas spaudžia delete mygtuką. Čia niekada negali atsukti laiko atgal, nutrinti to, kas buvo ir rasti duris su užrašu: išėjimas.

Tikiu, kad po mano žodžių kilo noras prieštarauti, juk daugybė žmonių pasirenka savižudybę. Tačiau argi verta vadinti gyvenimu tą, kurio bailumas užrišo akis sielai, nužudo blaivų protą. Savižudžio gyvenimą likimas užgesina kur kas anksčiau nei paskutinis oro gurkšnis užsidaro amžiams nutilusioje burnoje. Siela uždūsta žymiai greičiau ir belieka tik sudeginti karstą – vegetuojantį kūną.

Kiek kartų mano ir gyvenimo dialogas baigdavosi isterijomis, ašaromis, klykimu. Kiek kartų bandžiau trenkti durimis jam prieš nosį, rėkiau į pagalvę, pykausi su savimi ir pasauliu. Daugybė akimirkų, kai, rodos, viskas tampa sudėtinga, dėl visko norisi verkti. Dėl mokyklos, vaikinų, svorio ar spuogo ant kaktos. Jaunas žmogus tarsi dovanų popierius, gražus, spalvotas, traukiantis akį, tačiau aiškios paskirties neturintis. Jis tiesiog slepia tai, kas yra viduje: brandą, supratimą, visus ateities lūkesčius, įgyvendintus bei dar tik būsimus tikslus. Brendimas yra sunkus etapas, juk kai mes išpakuojame labai įmantriai suvyniotą dovaną, tai darome atsargiai, bet vis tiek privalome suplėšyti popierių, kad ir kokiomis spalvomis jis tviskėtų. Paauglystė yra būtent tas apvalkalas, iš kurio žmogus ir privalo išlipti, sunkiai plėšydamasis tarp savęs ir aplinkinių. Ir štai, sunkioje kovoje aš turiu Jį. Kartais žmonės mėgsta sakyti, jog jie tiki Dievu. Jis gelbėja, padeda įveikti visus šturmus ir lipti į gyvenimą. Aš tikiu, tačiau labiausiai aš esu dėkinga Dievui už tai, kad man davė tėtį.

Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano seserimi kieme. Mama išeidavo į lauką ir sakydavo: ,,Jūs mindote žolę’’. ,,Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - ,,mes auginame mergaites’’. Koks jis? Galėčiau sakyti, jog nuostabus, tačiau liežuvis neapsiverčia taikyti tokio banalaus epiteto. Mano tėtis pirmiausia yra patarėjas, ramstis, kurio nesulaužys jokios audros, nesupūdys sūrūs vandenys, neužlies laiko dykumos. Juk tik jiedu su mama nulipdė man gyvenimą. Kaip galiu pamiršti tą, kuris savo širdies dalimi sukūrė naują istoriją, kvepiančią asmenybe.

Man tėtis man - autoritetas. Tai nuostabus gyvenimas ir atsidavimas, pavyzdys bei postūmis į priekį. Prisimenu vaikystę. Koks blogas vaikais buvau, padauža. Miegodavau taip neramiai ir naktimis klykdavau, tarsi skerdžiamas paršiukas. Senelė pasakojo, jog parsivežus mane iš ligoninės pirmieji tėvo žodžiai buvo: ,,Tik nepripratinkite jos ilgai būti ant rankų’’. Vėliau kiekvieną mielą vakarą prieš miegą mes ilgai šokdavome, kaip tada mama pavadino ,,anteniuką’’. Tėtis pats mane visus vakarus nešiodavo ant rankų, sūpuodavo ir be mūsų šokio mano dar kūdikio akys neužsimerkdavo. Jis buvo priverstas pamiršti savo pirmąją ištartą frazę ir tvirtomis padėti augti gyvenimui.

Vaikystė, norite tikėkite, norite ne, ji man dar nesibaigė tėčio dėka. Daugelis mano amžiaus panelių labiau rūpinasi vaikinais, kosmetika, mada, o ne šeima. Štai mano geriausios vasaros popietės yra praleistos su tėčiu ir mažąja sesute bežaidžiant vandens karą. Permirkę iki paskutinio siūlelio bėgame pas mamą, kurios kreivas žvilgsnis priverčia susigėsti visus. Juk juokinga, kai per trečią dešimtį perkopęs vyras lyg  mažas vaikas laksto sode su vandens balionu rankoje ir vaikosi mergaites. Taip tėtis mane moko, jog vaikystės neatima niekas, net ir sunki būtis. Ji auga kartu su tavimi ir kartais tiesiog reikia neužsisklęsti savyje, vėl pasakyti jai ,,labas’’, tada ir šiandiena atrodys skaidresnė.

Pamiršau pasakyti, jog esu pavadinta tėčio vardu. Žinote, didžiuojuosi. Kartais išgirdusi klausimą, kokia esu, per daug nesvarstydama  atsakau: tėvelio dukrytė. Ir tai tikrų tikriausia tiesa. Nereikia įsivaizduoti išlepintos princesės ar aikštingos kumelės. Ne, tokia nesu, tačiau tėvas buvo tas, kuris man parodė, jog gyvenime nereikia barnių ir rėkimo ar juolab smurto šeimoje. Mano tėtis niekada nešaukė ant manęs. Sakoma, jog pagarba gali ateiti tik per drausmę, tačiau tai yra visiška netiesa. Nė karto per šešiolika metų prieš mane smarkiai nepakėlęs balso žmogus privertė jį gerbti taip, kaip nieką kitą. Tereikia tylaus tėvo žodžio ir jo prašymas bus įvykdytas, neatsikalbinėjant ir į galvą net neateina mintis, jog gali būti kitaip. Matydama kaip jis švelnumu sugeba pasiekti savo, aš nė karto nesuabejojau tėvo sprendimais.

Kartais žmonės bijo visuomenės nuomonės. Jiems svarbu ką pasakys kiti, tačiau atsižvelgdamas į daugumos nuomonę kiekvienas paslapčia piktinasi, burnoja, kitaip sakant sutinka tik pro sukąstus dantis. Bandos instinktas mano gyvenime retkarčiais sugroja savo partiją, tačiau labiausiai vertinu tėčio nuomonę. Suklydusi aš nebijau to, kad pasaulis atsuks man nugarą, nebijau likti viena. Baisiausiai duria nuliūdintos tėvo akys, žvilgsnis, sakantis, jog nuvyliau. Galbūt tai, jog niekada iš jo lūpų negirdėjau priekaišto, verčia labiausiai bijoti tėčio reakcijos į kiekvieną blogą darbą, juk duodamas man savo gerumą jis nenusipelnė tuštumos ir skausmo mainais. Ne moralai ar griežtumas verčia mane elgtis kitaip, o tiesiog širdis ir pagarba liepia būti geresniam,  nenuvilti  žmogaus, kuris padeda man kurti gyvenimą, nesiremdamas piktumu.

Lietuva kenčia nuo emigracijos bangų. Jos nori nenori talžo kiekvieną, galime lažintis, jog kiekvienoje giminėje yra bent vienas išvykęs į svetimą kraštą. Deja, bet turiu pripažinti, kad ir mano artimųjų rate emigrantų gausu. Tačiau, kaip bebūtų dėl to liūdna, visą gyvenimą aš prisiminsiu per giminės susitikimą tėčio ištartus žodžius: ,,Geriau jau sausą duoną su druska valgysiu, nei paliksiu šeimą ir išvažiuosiu į Angliją svetimiems dirbti’’. Tėtis privertė mane suprasti, jog dėl kiekvieno geresnio gyvenimo reikia kovoti. Visų pirma turi kovoti dėl savęs, dėl ateities, galų gale materialinių dalykų. Augdama aš mačiau puikų pavyzdį: sunkiai dirbant tu gali sau leisti daugiau. Ir dabar, būdama jau beveik suaugusi aš turiu tikslą įgyti puikią specialybę, baigti aukštąjį mokslą ir nelikti tiesiog dar viena globalizmo auka. Aš noriu, jog mane prisimintų kaip neeilinę lietuvę, sugebėjusią ne tik atskirti gerą pelą nuo blogo, bet ir metai iš metų ugdyti savyje žmogų, kuris galės žiūrėti mirčiai į akis be baimės, sakydamas, kad jo istorija nebuvo vien juodraštis dienoraštyje.

Meilė, kurią matau savo tėvų akyse, kai jiedu žvelgia vienas į kitą, priverčia nevalingai nusišypsoti. Kaip gera žinoti, jog tu atėjai į ši pasaulį lydimas šiltų jausmų, be proto smagu žinoti, jog buvai laukiamas stebuklas. Kartais stovėdama tarpduryje matau, kaip mano tėvai virtuvėje šoka pagal per televizorių grojančią seną dainą. Jie žvelgia vienas į kitą, lyg nebūtų praėję septyniolika metų kartu, tarsi dar nė karto nebūtų įskaudinę vienas kito. Man patinka žiūrėti, kaip tėtis apkabina mamą, savaitgalio rytais jai neša kavą į lovą, pabučiuoja, kartais taip stipriai suspaudžia glėbyje. Širdyje pasidaro taip gera iš miegamojo išgirdus mamos juoką, tikriausiai tėtis vėl ją kuteno. Nepaisant pasitaikančių barnių, jie visada yra kaip neatskiriama širdis, kurio tikslas išauginti mane ir seserį puikiais žmonėmis. Taip aš išmokau mylėti, augdama matydama patį tikriausią Meilės pavyzdį, kurį galėjau paliesti, pati mylėti, juk dievaž, iš tos meilės gimiau ir aš.

Jau nuo pat vaikystės mane kamavo klausimai kas aš būsiu. Iš pradžių norėjau tapti dainininke, vėliau dailininke, dizainere, stomotologe, medike. Net ir šiandien aš negaliu sau atsakyti į klausimą kuo aš būsiu. O visgi jau reiktų žinoti. Dešimta klasė tuojau įsibėgės, bemąstant atplauks egzaminai, vienuolikta klasė pralėks dideliu greičiu pro pat nosį, o štai dvyliktoje klasėje gegužes mėnesį galvoje girdėsi, rodos, dar visai neseniai aidėjusį rugsėjo pirmosios skambutį. Kartais girdžiu, jog esu karjeristė, iš dalies taip ir yra, pasiekti norėčiau daug. Naršydama internete skaitau apie studijas, būsimus planus ir visada pasitarti bėgu pas tėtį. Pasakau jam apie norus, spėlionės ir sulaukiu nuomonės, kuri padeda susidėti visus taškus ant I.

Nustebsite sužinoję, jog mano namuose gyvena vien ,,tiksliukai''. Mama  - finansininkė, na, o tėtis baigė Kauno kolegiją ir įgijo chemijos inžinieriaus specialybę. Iš pradžių dirbo pagal savo specialybę, tačiau vėliau įsitraukė į namų statybos darbus. Galime jį pavadinti devyndarbiu. Mūsų namus jis sukūrė ir dailino savo rankomis. Net mano ir sesers kambarį tapetavo pats, na, dizainere buvo mama. Jiedu kartu kuria jaukius namus. Dabar tėtis dirba vadybininku vienoje firmoje.

Kai kurie žmonės bijo klaidų, tačiau gyvenime svarbiausia suprasti, jog tik iš savų klaidų galima mokytis. Tėvas niekada nepeikė mano darbo. Net jeigu žolę pjaunu ne nuo ten kur reiktų, ar darau priešingai nei daro jis ar visi kiti, tėtis man nepriekaištauja, jis tiesiog leidžia rinktis kelius. Kartais nudegu, bet dažniau ragauju saldų pergalės skonį. Tėvas niekados nepiršo man savo nuomonės, neliepė daryti taip, kaip visų kitų manymu turi būti, kai prašydavau jis palikdavo mane vieną, kartais patardavo, tačiau niekada nieko neįsakydavo daryti primygtiniai vis primindamas, jog gyvenimo kalvis yra kiekvienas žmogus.

Bet svarbiausia, kad visus šešiolika metų aš jaučiausi nuolatos drąsinama. Kiekvieną dieną širdyje kirbėjo jausmas, jog visoje visatoje yra žmogus, kuris didžiuojasi, jog esu jo dukra. Tai buvo spyris, kuris privertė mane dar labiau siekti tikslų. Gavusi, rodos, nereikšmingą dešimtuką, tuoj pat pasisakau tėčiui, išgirstas pagyrimas ar žodis ,,šaunuole’’ primena, jog negaliu užmigti, turiu siekti daugiau ir daugiau ir galiausiai tas pažymys virsta žiniomis, kurios būna įvertintos ne tik pažymių knygelėje.

Man tėtis tai žmogus, dėl kurio aš esu tokia kokia esu. Noriu tobulėti, žinoti, lyderiauti, palikti gyvenime pėdsaką, kurio nenuplaus bangos. Tikiu, jog savo istorijoje rašysiu taip, kaip rašė didingi žmonės ir ją užbaigsiu pakelta galva, galėdama pasakyti, jog tėvelio mergytė nebuvo vien aikštinga pana, ji savo rankomis pasiekė tiek, kiek niekas kitas. Galbūt aš aplinkiniams atrodau keista, bet juk ir Einšteinas visą gyvenimą rodėsi ,,susipykęs su protu’’. Svarbiausia, jog turiu pavyzdį ir autoritetą, kuris mintyse ir realybėje lydi mane, leisdamas gyventi, viską išbandyti savo kailiu, tačiau retkarčiais primindamas, kad tarp milijardų žmonių, kažkur minčių bei Žemės platybių stovi mano ramstis, medis,  kurio niekas neišraus ir kuris saugos nuo didžiausių gyvenimo audrų.