Beždžionė iškart išsiveržė į priekį ir laimėjo. Atsisukusi atgal nebematė tinginio. Nulipusi žemyn ji pamatė, kad jis miega ant šakos. Tuomet beždžionė bandė jį prikelti sakydama:

- Nagi, tinginy, kelkis! Mes dar tiek daug turime nuveikti!

Tinginys taip saldžiai miegojo, kad negirdėjo nei vieno beždžionės žodžio. Bet beždžionė nepasidavė ir, kai jai jau baigėsi kantrybė, taip surėkė, kad net džiunglės sudrebėjo:

- Tinginy, greitai kelkis!

Taip šaukdama beždžionė vos balso neprarado, bet jos laimei tinginys atsikėlė ir tarė:

- Gerai jau, gerai. Ateinu.

Tada abu draugai sugalvojo pasigauti žuvies. Priėję prie mažo upeliuko, pradėjo akimis ieškoti žuvų. Tik netrukus tinginys pradėjo žiovauti ir svyruoti, o beždžionė jį šiaip ne taip sulaikė:

- Nagi, tinginy, argi tau taip nuobodu, jog galėtum užmigti?

Taip paklaususi beždžionė šiek tiek nusiminė, nes juk ji norėjo tik linksmai praleisti laiką. Tinginys, pamatęs ją nusiminusią, bandė iš paskutiniųjų neužmigti, bet juk jis taip pripratęs miegoti kaip beždžionė valgyti bananus. Po kokios valandos žvejybos tinginys pagaliau pagavo pirmąją žuvį, ir kaip jis apsidžiaugė pamatęs žuvį savo letenose. Tik džiaugėsi labai lėtai, juk tai jiems būdinga. Kai beždžionei pabodo žiurėti į žuvis, ji pasiūlė pasivažinėti kokiu nors gyvūnu. Tinginys, nors ir labai nenorėjo, sutiko, mat  nenorėjo įskaudinti beždžionės. Tik nusprendė papasakoti apie save, kaip jis miega, kokia jo įprasta dienotvarkė ir taip toliau. Vos beždžionė išgirdo, jog jam būdinga miegoti aštuoniolika valandų per parą, suprato, kad tai yra tas pats, kas jai valgyti bananus. Ji to nežinojo.Taip besikalbėdami jie priėjo pievelę, kurioje vaikštinėjo zebrai, ir nusprendė staigiai ant jų užšokti. Tinginiui tai buvo ne per lengviausia užduotis, bet jis šiaip ne taip užšoko. Ir kad pasileido zebrai, net dulkės kilo! Kai visos dulkės išsisklaidė, beždžionė pamatė, kad tinginys, gražiai padėjęs galvą, miega ant zebro kupros.

- Na, tu ir tinginys! Net ant lekiančio zebro kupros užmiegi! – sušuko ji. Beždžionė suprato tinginį, todėl nepyko ant jo ir nutarė keliauti savo keliu.

Niekas nežino, kas nutiko tinginiui. Gal jis vis dar miega ant zebro nugaros? O gal rado patogesnę vietelę ir įsitaisė kur nors medyje ant šakos...